Tomis dienomis uolesni katalikai daugiau laiko skiria maldai, šeimininkės vos spėja suktis virtuvėje, mat reikia suspėti ir kiaušinius numarginti, ir kitus darbus nudirbti.
Plačiau apie tai – TV3 Žiniose.
Kišdama į krosnį seną verbutę, bijūnietė Irena paaiškina: sudeginti ją – tai vienas iš svarbiausių Didžiosios savaitės darbų, kuriuos būtina nudirbti dar iki Velykų.
„Tuos pelenus mes turėtume gražiai susemti ir išnešti į lauką. Ir paberti aplink savo lauką, daržą“, – pasakoja Bijūnų gyventoja Irena Stankevičienė.
Kad šie pelenai duoda gerą derlių ir apsaugo nuo piktžolių, tai dabar galėtume vadinti kaip ir tinginio apeiga. Labiausiai nuo seno žmonės paisė Didžiojo Tridienio, prasidedančio ketvirtadienį, tradicijų. Ir vadino šią dieną švariuoju ketvirtadieniu.
„Ir prasidėdavo nuo švarinimosi. Buvo labai svarbu tą dieną išliuobti namus. Ir jau pradėti ruoštis Velykoms“, – sako papročių specialistė Asta Valiukevičienė.
Tridienio tradicijos
Tad jau Didžiojo Tridienio pradžios išvakarėse Irena blizgino senos trobos langus.
„Ir skalbinius. Kuo anksčiau išskalbti, padžiauti, kad jau Didįjį penktadienį, o neduok, Dieve, šeštadienį, ant tvorų skalbinių nebūtų.
Dar prisimenu močiutės patarimus: vaikeli, jeigu skalbiniai tabaluosis ant tvoros, tai nudvėsusių gyvulių odas tik džiausi ir džiausi. Čia kaip apsauga gyvūnams buvo“, – senolių išmintimi dalijasi I. Stankevičienė.
Ir keldavosi kažkada žmonės Didįjį ketvirtadienį dar prieš patekant saulei ne šiaip sau – labai svarbu švarųjį ketvirtadienį pradėti nuo vandens procedūrų. Senovėje žmonės tikėjo, kad tas, kas anksti atsikels, išsimaudys vandeny, iš karto bus sveikas ir stiprus.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Didžiojo ketvirtadienio naktį žmonės užkurdavo pirtį ir esą iki aušros turėjo nusiprausti vyrai, išaušus rytui – moterys.
Kitur žmonės bėgdavo nusiprausti prie šaltinio. Bažnyčioje Didysis ketvirtadienis taip pat buvo ypatingas – kunigai tądien mini savo, kaip juokauja patys, profesinę dieną.
„Didįjį ketvirtadienį katedrose vyskupas su savo kunigais švenčia Krizmos Mišias, yra pašventinami aliejai, kurie paskui bus naudojami visus metus ligoniams, krikštui, sutvirtinimui, kunigystei. Atnaujinami kunigystės pažadai.
Vakare jie savo bendruomenėse švenčia Paskutinės Vakarienės Mišias, kuriomis prisimename Jėzaus paskutinę vakarienę, plaunamos kojos. Švenčiausias Sakramentas ypatingai pagerbiamas“, – pasakoja kunigas Mykolas Sotničenka.
Didžiojo penktadienio ir šeštadienio ypatybės
Didysis penktadienis – vienintelė diena metuose be mišių.
„Penktadienis rimties, Jėzaus mirties, gulėjimo kape diena, todėl susikaupimo diena, neskamba varpai, negroja vargonai, nutyla varpai ir bažnyčiose, nėra varpelių, tik kleketukai“, – sako M. Sotničenka.
Tikintieji tądien uoliai pasninkauja. Didįjį šeštadienį paprastai vyksta ir Krikšto pamaldos, kas nori pasikrikštija. O jau vakare minios traukia į Velyknačio Mišias. Į kurias keliauja dažniausiai šeimos galva su atžalomis. Mat šeštadienis šeimininkėms – margučių dažymo, pyragų kepimo ir kitų gardumynų ruošimo diena. Tiesa, senovėje keliaudavo visi, mat gardumynai gaminti tik įkūrus Šventą ugnį.
„Kada iš bažnyčios parsinešdavo ugnį, moterys įkurdavo ta ugnimi pečių. Ant tos ugnies virdavo velykinius kiaušinius“, – sako A. Valiukevičienė.
Ir, žinoma, visi tądien tyliai kaupiasi prieš gražiausią pavasario šventę.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
