Vis dėlto, gaunamų atlyginimų auginant du vaikus buvo per mažai, tad susiklosčius palankioms aplinkybėms tuomet 35-erių Jolanta ir jos 33-jų vyras išvyko užsidirbti į Šiaurės Airiją. Kaip šiandien pasakoja jau į Lietuvą sugrįžusi Jolanta, planuota užsienyje praleisti keletą mėnesių.
Bet nejučiomis prabėgo 16 metų. Moteris priduria, kad apie grįžimą buvo galvota daugybę kartų, tačiau tuomet abejonės paimdavo viršų, kol 2020-ųjų pavasarį vis dėlto persikraustyta į gimtinę. Sugrįžtuvių nuotaikos nė kiek neapkartino ir privaloma dviejų savaičių saviizoliacija.
Pagelbėjo artimieji
„Gyvenome ir dirbome mažame miestelyje, darbus turėjome abu su vyru, tačiau atlyginimai buksavo. Šeimoje augo du vaikučiai, kuriems negalėjai pasakyti, kad „palauk, dabar neturiu pinigų, nupirksime batukus rytoj ar poryt...“. 2004 metais emigravo vyro Gintaro sesuo su sutuoktiniu į Šiaurės Airiją.
Mano vyras išvyko kartu su jais. Jo sesės vyras padėjo maniškiui susirasti darbą, apsigyventi. Darbas buvo labai sunkus fiziškai... Aš taip pat išskridau paskui vyrą, sakiau, kad užsidirbsime, pasitaupysime ir grįšim... Tik keliems mėnesiams... Bet viskas užsitęsė beveik 16 metų“, – savo istoriją pradeda 51-erių moteris.
Įsidarbinti užsienyje moteriai nebuvo sunku: „Labai greitai susiradau darbą degalinės virtuvėje. Ten buvo ruošiamas karštas maistas, užkandžiai išsinešimui. Darbas nebuvo labai sunkus, bet labai didelis tempas, reikėjo tikrai greitai suktis... Darbo nebijojau, galvojau padirbėsiu truputėlį ir grįšiu. Deja, tas laikas bėgo.
Vaikus atsivežėme vasarai, dukrai labai nepatiko ten, o sūnus liko ir baigė mokyklą Šiaurės Airijoje. Dukra savo ruožtu grįžo į Lietuvą ir mokslus baigė gimtinėje. Mes pamažu įsikūrėme užsienyje. Išsinuomojome atskirą namą, turėjome automobilius.“
Anot Jolantos, laikas užsienyje greitai skriejo, o jų šeima vis trypčiojo vietoje, nes buvo nedrąsu sugrįžti: „Noras (sugrįžti – aut. past.) visą laiką buvo. Grįždavome po atostogų Lietuvoje su ašaromis akyse. Esame uždaresni žmonės, tad su vietiniais mažai bendraudavome. Daugiausia darbe.“
Kelios apsisprendimo priežastys
Nors, Jolantos teigimu, iš vietinių tiesioginių užgauliojimų jie nesulaukdavo, tačiau visą laiką jautėsi atitinkamas požiūris: „Ten galėjai pasijausti, kad tu esi nelaukiamas, jog užėmei kažkieno darbo vietą. Po referendumo dėl Brexit tas jausmas tik dar stipriau pasijautė. Tokie pokyčiai tik dar labiau sustiprino norą sugrįžti.
Norėjome pradėti naują gyvenimo etapą Lietuvoje, tad galiausia buvo priimtas sprendimas sugrįžti. Maža to, Lietuvoje gyvenimą jau buvo susikūrusi dukra, auga anūkai, tad širdis spurdėjo vien pagalvojus apie tai, kad gyvensi šalia artimiausių žmonių.“
Į Lietuvą Jolantos šeima sugrįžo šių metų pavasarį, kai šalyje jau buvo paskelbtas karantinas: „Pradžia buvo labai sunki emociškai. Jau buvo uždarytos valstybės sienos, niekas nieko negalėjo tiksliai pasakyti, kas ir kaip bus, o mes visus kontraktus per tiek metų jau buvome nutraukę. Nors aplinkiniai sakė, kad darome nesąmonę (nes sugrįžta į Lietuvą – aut. past.), bet tas noras grįžti buvo stipresnis už viską.
Visiškai nesvarbu, kad tik sugrįžę į Lietuvą dvi savaites buvome saviizoliacijoje. Sėdėjome užsidarę ir džiaugėmės... Tikrai neapsakomas jausmas, kai tau jau yra per 50 metų ir tu grįžti namo. Ne atostogoms, o visam laikui. Čia ir lietus kvepia, ir medžiai žydi daug ryškiau.
Grįžome į savo mažą miestelį, kur darbo pasiūlymų nėra daug. Bet vyras jau pradėjo dirbti po trijų savaičių pagal savo profesiją. Aš dar džiaugiuosi anūkėliais ir ypatinga vasara. Dirbti pradėsiu rugpjūtį. Taip, pinigėlių bus mažiau, bet gyvensiu su savais, su savo papročiais, tradicijomis ir šventėmis. Nei minutei nepagalvojom, kad sugrįždami padarėme klaidą.“
