Neretai (ne tik prieš rinkimus) vis parašau ką nors apie Kauno merą Andrių Kupčinską.
Ko nors gero neparašau, nes nelabai yra apie ką, tuo tarpu visokios bjaurasties nors vežimu vežk. Matyt, žmonės pastebi mano nuoseklią laikyseną ir prineša man tokį vežimą medžiagos, kad jei visą paviešinčiau, Lietuvos žiniasklaidoje nebeliktų vietos kitiems dalykams. Kita vertus po konservatorių spaudimu atsidūrę ir taip jau krizės nualinti Lietuvos žmonės puikia supranta, kiek jėgų bei drąsos reikia tiek tiems, kas rašo, tiek ir tiems, kas publikuoja tokią medžiagą. Laimė, į krūmus sulindo ne visi.
Ponu A. Kupčinsku suabejojau, o netrukus ir negrįžtamai nusivyliau, kai jis mane paprasčiausiai apgavo, vienos dienos vakare asmeniškai suderinęs su manimi bendro pareiškimo tekstą. Kitą rytą apsimetė nieko nebežinąs ir nepasivargino nė paaiškinti, kodėl pernakt išvertė skūrą. Aš, savo ruožtu, nepatingėjau paieškoti galimų tokio elgesio priežasčių. Radau įdomų dalyką – ogi ponas A.Kupčinskas iš principo taip elgiasi. Kaip? Nagi sako viena, daro kita. Politikas! Būtų paprastas žmogus – sakytume, meluoja. Tačiau ponas A.Kupčinskas nėra paprastas, priešingai – jis nepaprastas. Nepaprastas kas? Na, nepaprastasis melagis...
Manau, taip teigdamas, turėčiau argumentuoti. Dar geriau, jei tai būtų ne mano asmeninė, o kieno nors kito paliudyta patirtis. Taip ir tebus.
Mano rankose bent septynių mašinraščių dydžio raštas, kurio gale yra pono A.Kupčinsko parašas. Prisipažinsiu, mane tai gerokai stebina, mat paprastai Kauno meras tokius dokumentus nustumia pasirašyti savivaldybės klerkams, pats paskui vaizduoja niekuo dėtą ir siūlo reikalo „nesureikšminti“. Šįkart kitaip – tas nemažos apimties dokumentas yra Kauno savivaldybės mero ieškinys už buto nuomos priteisimą (toliau nurodomas buto adresas ir atsakovo pavardė). Dokumente reikalaujama priteisti iš buvusio nuomininko (butas iš grąžinamų kategorijos) butui neva per šešias dešimtis metų padarytos žalos atstatymo kaštus. Kitaip – savo lėšomis padaryti tokį remontą, kuris tenkintų savivaldybę. Nugyventas tas butas, ar ne – ne pats svarbiausias dalykas šiame kontekste. Tiesa, yra ir viena įdomi detalė – data, kada išsikėlė nuomininkas ir pranešė, jog butas atlaisvintas (taigi, jo atsakomybė už buto priežiūrą bei pareiga mokėti nuomą čia ir turėjo baigtis) ir data, kurią mini savo ieškinyje ponas A.Kupčinskas, nesutampa apytikriai vienais metais. Kas tą laikotarpį gyveno minėtame bute – neaišku. Gal baubas?
Tačiau įdomiausia yra tai, kad šioje istorijoje visu gražumu atsiskleidžia toks būdingas šiam ponui ir visai jo sueigai (nesijuokite – taip vadinasi konservatorių partijos skyriai) dvigubų standartų taikymas. Viena – saviems, kita – visiems kitiems, skaityk – priešams. Turiu pastebėti, kadangi nesu jiems savas, tai ir priešu mane padarė ne kas kitas, o „savųjų sueiga“. Kaip šauksi, taip atsilieps.
Prirašęs ar bent jau pasirašęs septynių puslapių „gromatą“, kuria reikalauja menamos žalos atlyginimo (menamos, nes teismo sprendimo dar nėra) kitu atveju, kai visiškai analogiškoje situacijoje prašoma to paties iš savivaldybės – atstatyti nugyvento buto vertę iki į jį įsikeliant teisėtam savininkui – pono A.Kupčinsko kontora elgiasi visiškai priešingai. Cituoju:
„Savivaldybė savo atsakyme 2008-01-07 d. pareiškė: “pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą savininkams grąžinamas likęs turtas ir valstybė nenumatė ir neįsipareigojo remontuoti ar kitaip pagerinti savininkams grąžinto turto".
Atsakyta konkrečiai ir remiantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymu.
Žiūrim, ką turim:
vienu atveju Kauno savivaldybė mero A.Kupčinsko asmenyje kreipiasi į teismą, reikalaudama iš buvusio subnuomininko kapitaliai remontuoti savininkams grąžinamą turtą;
kitu - ta pati savivaldybė cituoja konkretų įstatymą ir juo remdamasi remontuoti atsisako. Jeigu tai ne dvigubi standartai – tada kas gi tai?
Na, bent jau pono A.Kupčinsko dvilypumas – kaip ant delno.
Sakiau gi – nepaprastas jis.
