Mokslininkė: mums tik atrodo, kad renkamės patys – net skonis gali būti smegenų apgaulė

Plačiau apie tai papasakojusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre dirbanti profesorė pabrėžė, kad tik smegenys ir nervų sistema leidžia mums funkcionuoti ir apibrėžia mus kaip asmenybes. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Ar įlindę į telefonus kvailėjame? Neniškytė patarė, į kokį klausimą turėtų atsakyti kiekvienas

Mirtingumą nuo lėtinių ligų sumažino 40 proc. – mokslininkas papasakojo, ko valdžia privertė imtis gyventojus

Rūko, geria, bet gyvena ilgai, o sveikuolis „užsilenkia“ nuo ligų: nuo ko priklauso, kaip greitai senstame?

„Smegenys tai yra centrinė nervų sistema – stuburo smegenys, galvos smegenys bei periferiniai nervai. Jeigu ne smegenys, būtume krūva riebalų ir baltymų – nei judėtume, nei valgytume, nei kalbėtume, nei save suvoktume“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ sakė ji.

Jausmams ir išgyvenimams būtinas fizinis pagrindas

Pasak mokslininkės, jeigu apskritai nebūtų nervų sistemos, nebūtų nieko – ne tik smegenų. „Na ir kas, kad tu suvoki savo pirštus, jeigu tu jų pajudinti negali. O nervai judina pirštus – jeigu nebūtų nervų, nebūtų ir jokių judesių.

Jeigu žmogus, neduok Dieve, patenka į avariją, tai ir nebegali judinti [galūnių], nesvarbu, kad raumenys veikia. Viskas – koordinacija, judesiai, sprendimai, suvokimas, kas esame – susiję su nervų sistema“, – kalbėjo mokslininkė.

Nors yra kalbama apie psichologiją, jausmus, pasak pašnekovės, viskas iš esmės turi fizinį pagrindą. „Kažkas tavo smegenyse keičiasi, kad tu jautiesi vienaip ar kitaip. Vadinasi, kažką darant – tai, kas verčia tave jaustis vienaip ar kitaip – galima pakeisti. Tai kaip tą padaryti? Visa tai keičiama fiziškai. 

Tai nėra kokia nors šventa dvasia, kuri tavyje gyvena. Tai yra bendravimas tarp neuronų – per neuromediatorius ir kitais būdais. Iš esmės keiti, kaip jie tarpusavyje bendrauja, ir visa tai pakeičia savijautą. Tai ir užduotis, kaip visa tai sukontroliuoti, kad visada jaustumeisi darbingas ir laimingas“, – aiškino V. Vengelienė.

Žmogus iš esmės yra biorobotas?

Nors šiandien vis daugiau kalbama apie smegenų plastiškumą – nervų sistemos savybę keistis, augti ir formuoti naujas jungtis, neuromokslininkė aiškino, kad tai vyksta ne dėl paties žmogaus nusiteikimo, o aplinkos poveikio.  

„Tave keičia vidinė, išorinė aplinka, bet tiesiog interpretuoji, kad kažką pakeitei. Tai – tavo interpretacija, nes mes turime sąmonę. Bet keičiasi pats kūnas ir tie visi sprendimai automatiškai keičiasi. Viskas ateina tuo pačiu momentu, kai tu darai sprendimą – tai tokia iliuzija, kad turi tą valdžią“, – sudėtingą procesą aiškino ji.

V. Vengelienės teigimu, mums tik atrodo, kad esame labai sąmoninga būtybė, o iš tikrųjų esame lyg biorobotai, kur viskas veikia per chemines jungtis.

„Todėl, kad turime sąmonę, atrodo, kad kiekvienas iš mūsų esame pasaulio centras ir viską kontroliuojame. Iš tikrųjų nieko mes nekontroliuojame, viskas yra kontroliuojama už mus. Mes tik interpretuojame, kad tai buvo mūsų pačių sprendimas.

O iš tikrųjų tas sprendimas jau buvo padarytas, nes visos tos neuronų jungtys tuo momentu yra nusistovėjusios. Kitu momentu jos bus šiek tiek kitokios ir sprendimas jau bus kitas. Bet viskas yra atvirkščiai: sprendimas yra padaromas, o tada mes nusprendžiame, kad čia buvo mūsų sprendimas“, – dėstė ji.

Įsidūrus ranką atitraukiame greičiau, nei suvokėme, kas įvyko

Mokslininkės aiškinimu, minėti neuromediatoriai iš esmės yra elementariausios cheminės molekulės. „Tai yra organinės molekulės, nieko labai mistiško čia nėra. Neuromediacija yra tada, kai tiesiog vienas neuronas su kitu „bendrauja“ tarpusavyje“, – sakė V. Vengelienė.

Jos aiškinimu, neuronas turi tokią savybę – elektrinį aktyvumą, kuris paveiktas aplinkos, pavyzdžiui, šviesos ar prisilietimo, sugeneruoja elektrinį impulsą, kuris gali virsti gana stipriu veiksmo potencialu. Pasak mokslininkės, yra visas mechanizmas, kuriuo sklinda elektrinis impulsas – jeigu yra prisiliesta, signalas ateina į nugaros smegenis. Pats neuronas gali būti labai ilgas – vieno metro ir daugiau.

„Tada išskiriami tam tikri neuromediatoriai, šiuo atveju tai bus glutamatas. Tada jis jungiasi prie kitų paviršiaus receptorių – tokių pačių baltymų, tik jie jau reaguos į glutamatą. (...) Signalui pasiekus smegenis, (...) požievinėje srityje aktyvuojamas kitas neuronas ir jis jau siunčia signalą į [smegenų] žievę. Ir visa tai įvyksta per milisekundes. Tada jau viskas apdorojama ir aš suvokiu, kad čia buvo“, – sudėtingą procesą aiškino ji.

Taigi jeigu žmogus įsidūrė ranką, staigiai ją atitrauks – signalui užtenka nueiti iki stuburo smegenų, aktyvuojamas raumuo ir tik po to suprantama, kas įvyko, jau kai signalas nuėjo iki smegenų.

Kam natrio glutamatas dedamas į maistą?

Pasak mokslininkės, šių neuromediatorių yra daugybė, visus net sunku perprasti. „Jei reikėtų rinktis vieną iš pagrindinių, tai būtų glutamatas. Centrinėje nervų sistemoje apie 90 procentų neuronų sintetina glutamatą. Tai yra tas pats glutamatas, kurį mes dedame į įvairias sriubas, prieskonių mišinius.

„Smegenys ir visas mūsų kūnas yra evoliuciškai taip išsivystęs, kad į stresą reaguotų taip, tarsi mus dabar kažkas suvalgys, mūsų gyvybė tuoj baigsis.“

Tai yra įvardijama kaip natrio glutamatas, galima paskaityti pakuotės sudėtyje. Tik centrinė nervų sistema yra apsaugota nuo jo, jis į smegenis nepateks, jį galime valgyti.

Kodėl jo yra dedama? Jis aktyvuoja vadinamuosius umami skonio receptorius. Tai tie receptoriai, kurie reaguoja į mėsoje, pomidoruose esančias medžiagas ir sukuria iliuziją, kad valgome kažką labai skanaus. Jo yra pridėta į bulvių traškučius, daugelį prieskonių mišinių. Atrodo, kokie geri prieskoniai, o iš tikrųjų sukeliama skonio iliuzija“, – pasakojo V. Vengelienė.

Kas vyksta smegenyse, kai patiriame stresą

Paklausta, kas darosi smegenyse, kai patiriame stresą, mokslininkė pabrėžė, kad stresas veikia ne tik smegenis, bet visą organizmą.

„Smegenys ir visas mūsų kūnas yra evoliuciškai taip išsivystęs, kad į stresą reaguotų taip, tarsi mus dabar kažkas suvalgys, mūsų gyvybė tuoj baigsis. O mūsų modernioje visuomenėje stresas yra visokių formų – pavyzdžiui, vienas kitą erziname, vaikai vienas iš kito tyčiojasi, suaugę vienas kitą apšnekinėja. Visa tai mums yra stresas.

O mūsų kūnui tai reiškia: dabar mus kažkas suvalgys ir mes numirsime. Kūnas nelabai gali atsirinkti, nes bet kokiu atveju streso metu išskiriami tam tikri hormonai ir mediatoriai, nesvarbu, ar tai išties mirtinai grėsminga situacija, ar ne.

Pasak jos, streso sistema, kurių yra dvi – viena labai greita, kita šiek tiek lėtesnė, hormoninė, – suveikia automatiškai ir viskas mūsų kūne keičiasi. Širdis ima plakti greičiau, visa kita – virškinimas, augimas, jei esame vaikai, imuninės sistemos darbas – tampa nesvarbu. 

„Viskas iš karto stabdoma. Vaikas neauga, imunitetas neveikia, virškinimas neveikia – tuo momentu visos organizmo pajėgos nukreipiamos į išsigelbėjimą.

Kraujas nukreipiamas į kojas ir raumenis, išsiskiria adrenalinas, kad viskas padėtų tau išsigelbėti. Iš kepenų atsargų išsiskiria gliukozė, kad duotų papildomos energijos“, – aiškino V. Vengelienė.

Pasak jos, kiekvieną kartą, kai žmogus stresuoja, nors tai iš tikrųjų nėra gyvybei pavojinga situacija, reaguoja taip pat. Todėl, pavyzdžiui, vaikai karo zonose, dažnai neužauga aukšti, nes jų augimas nuolat stabdomas.

„Taigi stresas paveikia ne tik mūsų smegenis, bet ir labai drastiškai visą organizmą. Todėl reikia saugoti save nuo streso, o ypač vaikus“, – pabrėžė ji.