Kauno „daktarų“ įžymybė pateikė versiją, kodėl ryžosi sprukti iš Lietuvos. Lietuvos kriminalinio pasaulio veteranu vadinamas 52 metų Henrikas Daktaras, geriau žinomas Henytės pravarde, „Balsas.lt savaitei“ rašė: „Aš noriu dalyvauti teismo posėdžiuose, kuriuose svarstomi man skiriamos kardomosios priemonės – suėmimo klausimai, tačiau dalyvauti juose neleidžia kaltinimą palaikantis prokuroras. Džiaugiuosi, kad bent laiškus leidžia rašyti, nes, pavyzdžiui,1996 metais, kai buvau suimtas ir laukiau teismo taip pat Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje, neleido rašyti laiškų net artimiesiems.“
Jau po pirmojo H. Daktaro išskirtinio interviu mūsų savaitraščiui sausio pradžioje kilo nemenkas šurmulys aukščiausių šalies teisėsaugos pareigūnų kabinetuose. Tuomet garsusis kalinys tvirtino, kad buvę jo bičiuliai Kriminalinės policijos biuro darbuotojams teikia melagingus parodymus ir būsimo teismo proceso pradžios laukia laisvėje.
Visos paslaptys − būsimoje knygoje
Viename iš savo laiškų Henytė pareiškė, kad jei kas imtųsi rašyti apie jį knygą, tai būtų itin aštraus siužeto romanas. Juokaudamas jam atrašiau – kas gi trukdo, tegul dabar, laukdamas teismo, pats ir parašo. Tačiau H. Daktaras atsakė, kad galbūt, sulaukęs palankaus teismo sprendimo, kreipsis į mane ir pateiks įdomiausius savo gyvenimo faktus, kurie galėtų atsidurti šį kartą oficialiai išleistoje biografijoje.
2004 metais pogrindyje pasirodė tik nedaugeliui prieinama Henytės knyga „Išlikt žmogumi“, kurioje autorius nepagailėjo nemažai kritikos aukščiausiems teisėsaugos pareigūnams.
2008-ųjų gruodžio 19 dieną iš Kauno rajone, Užliedžiuose, esančio Daktarų dvaro netikėtai pabėgęs, tačiau praėjus devyniems mėnesiams Bulgarijoje sulaikytas ir jau beveik pusmetį Lukiškėse laikomas Henytė nerimsta.
Du dešimtmečius beveik visoje Lietuvoje siautėjusios Kauno „daktarų“ grupuotės senų bylų teismo pradžios Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nekantriai laukiantis vyras šį kartą prabilo apie tai, kad jį kėsinosi nužudyti teisėsaugos pareigūnai.
Bandė gelbėtis pabėgdamas
− 2008-ųjų gruodį jūsų dingimas iš Lietuvos daug kam buvo netikėtas. Kai kurie pareigūnai net teigė, kad pabėgimui ruošėtės iš anksto ir viską gerai suplanavote, − pokalbį su H. Daktaru pradėjo „Balsas.lt savaitės“ žurnalistas.
− Bėgti nusprendžiau žaibiškai, per kelias dienas, kai vieną naktį kažkas apšaudė namų tvorą, kitą − nežinomi asmenys įmetė granatą, kurios sukeltas sprogimas sugriovė sienas ir sudaužė namų langus.
Kitą dieną Užliedžiuose pasirodė baltas „Aro“ pareigūnų mikroautobusas. Visą mūsų kaimą apsupo Policijos departamento darbuotojai. Kyla klausimas, kodėl jie tada nesiryžo pasibelsti į mūsų namus. Kodėl manęs nenorėjo suimti kaip, tarkime, sulaikė Guzą (buvusį Henytės ilgametį draugą Vidmantą Gudzinską, dabar bendradarbiaujantį su teisėsauga − aut.past.) jo paties namuose?
Jie apšaudė, apmėtė granatomis namus ir laukė, kol pasirodysiu kieme. Mane stebina pareigūnų elgesys, nes tuo metu sėdėjau namie ir laukiau, kada jie pasibels ir ateis manęs suimti.
Manau, jų planas buvo kitoks. Matyt, manė, kad po tokių išpuolių imsiuosi ginklų ir važiuosiu aiškintis, kas apšaudė mano namų tvorą. Tuo pat metu „ariniai“ tikėjosi mane sulaikyti su visais įkalčiais. Labai abejoju, ar buvau reikalingas jiems gyvas, nes nesunku buvo įsiveržti į namus ir be didesnio vargo mane surakinti.
Tikėtina, kad siekė išprovokuoti mano pasipriešinimą ir, suradę tinkamiausią akimirką, norėjo nužudyti.
Tokias mano prielaidas patvirtina kiek anksčiau iš aukštų teisėsaugos pareigūnų išgirsta frazė: „Jei tavęs nebūtų, mums iškart visos problemos pasibaigtų.“ Manau, po tokio sulaikymo ir būtų viskas pasibaigę. Dėl to man teko bėgti.
Kelios įvykio versijos
− Daugeliui gali kilti abejonių, kad tokiems desperatiškiems veiksmams ryžtųsi pareigūnai. Kaune kalbama, kad į jūsų namus pasikėsino jaunosios kartos nusikaltėliai.
− Kad yra kelios tos nakties išpuolio versijos, supratau, kai šeimos nariai pasikalbėjo su kai kuriais šiuos įvykius mačiusiais žmonėmis. Pirma versija − tai galėjo padaryti teisėsauga. Antra − taip galbūt galėjo veikti su jais bendradarbiaujantys Kauno bachūrai.
Kaimynai vėliau mano šeimynai pasakojo, kad tą naktį, kai buvo apšaudytas mūsų namas, netoliese pastebėjo besisukinėjant tris vyrus. Tačiau jie nematė, kas galėjo įmesti sprogmenį. Užtat galingą sprogimą girdėjo visų kaime esančių namų gyventojai.
Areštavo visos giminės turtą
− Ar išeidamas iš savo dvaro Užliedžiuose žinojote, kad bėgsite į Bulgariją?
− Bulgariją pasirinkau todėl, kad anksčiau ten ne kartą lankiausi. Be to, ten šiltas, malonus klimatas. Lengva susikalbėti su aplinkiniais, nes jų kalba panaši į rusų, lenkų kalbas, kurias neblogai moku. Ne kartą galvojau, kad jei ir ras mane Bulgarijoje, daug šansų, jog liksiu gyvas.
− Ar tiesa, kad gyvendamas Bulgarijoje tapote stačiatikiu?
− Šioje šalyje gyvenau pas tikinčius žmones, todėl vieną dieną nusprendžiau pasikrikštyti Stačiatikių bažnyčioje. Vietos dvasininkas sakė, kad taip pasielgę žmonės netampa nuodėmingi.
Kita vertus, juk Dievas yra vienas – tai tas pats Jėzus Kristus. Dažnai lankydavausi bažnyčioje. Mane nuramindavo joje tvyranti dvasinė ramybė, papročiai, smilkstančios žvakutės.
− Teigiama, kad dabar jūsų šeimai priklausantis garsusis Užliedžių dvaras yra areštuotas. Iš ko dabar pragyvena laisvėje esantys jūsų artimieji?
− Šiuo metu yra areštuotas ne tik žmonos, bet ir motinos bei kitų mūsų giminės atstovų turtas. Mano motinai visą gyvenimą nebuvo leidžiama sukaupti turto. Kai trylika metų praleidau kalėjimuose, manęs ištikimai laukė žmona. Kita jau seniai būtų pabėgusi. Tačiau būdama viena ji sugebėjo savarankiškai verstis verslu. Prokurorai, atrodo, visiškai nesigilina, kad tuos metus, kai praleidau kalėjime, žmona pati uždirbo pinigus. Ji nėra kvaila avelė. Jei sugebėjo užauginti keturis vaikus, turi ir visus popierius, kuriuose sužymėta, kaip sukaupė tuos pinigus.
Griežtai saugomas vienutėje
− Yra žinių, kad dienas Lukiškių kalėjimo sektoriuje leidžiate šalia garsiųjų kalinių – kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizatoriaus Vlado Belecko-Stupakovo, praeityje siautėjusių gaujų „tulpinių“ ir „gaidjurginių“ šulų. Ar teko bendrauti su jais?
−Esu itin griežtai saugomas, todėl nieko nematau ir su niekuo nesusitinku. Kad ir kaip norėčiau, būtų neįmanoma, nes mane visur vedžioja vieną. Kamera, kurioje leidžiu dienas, yra mažytė. Šalta šiame rūsyje.
Kitose kamerose sėdi iki gyvos galvos nuteisti asmenys. Tarp jų yra ir tavo paminėti žmonės. Pas mus griežtas režimas. Jeigu eidamas koridoriumi ištarsi bent menkiausią žodį, iškart užsidirbsi nuobaudą. Norėdami to išvengti, visi vaikšto po vieną, tyliai, ramiai. Čia niekas nenori badauti ir mėnesiui netekti galimybės apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.
Gaujos byloje – pedofilijos šešėlis?
− Daugelis Lietuvos gyventojų nepatikėtų, jog neturite pinigų, kad galėtumete pragyventi likusį gyvenimą. Nemažai jų vis dar mano, kad esate pasislėpęs milijonus. Įdomu, kokios jūsų mėnesio išlaidos Lukiškėse?
− Man daug nereikia. Kad papildomai nusipirkčiau maisto, mėnesiui užtenka 400 litų. Tačiau čia maitina kukliai, todėl papildų visada prireikia. Deja, šiais laikais artimųjų paruoštų patiekalų iš laisvės negalima sulaukti.
− Pastaruoju metu Kauno pedofilijos istorija žiniasklaidoje nustelbė susidomėjimą senais „daktarų“ nusikaltimais. Ką manote apie šią visuomenėje audringų diskusijų sukėlusią bylą?
− Nors žmonės yra pasiskirstę į dvi grupes − vieni už pedofilus, kiti prieš, − aš, kaip ir dauguma, esu prieš tuos išsigimėlius. Tarp mūsų bylų irgi yra pedofilijos byla.
Kadaise, man atliekant bausmę kalėjime, „šampaninių“ gaujos narys pasmaugė vieną pedofilą. Nemažai pedofilų vaikšto laisvėje, nes taip reikia mūsų saugumo darbuotojams, kurie susieja pedofilus su savo nešvariais reikalais, o paskui juos nevaržomai kontroliuoja.
TIK FAKTAI
H. Daktarui iš viso inkriminuojama 19 nusikalstamos veikos epizodų. Jis įtariamas vagystėmis, plėšimais ir buvusių „daktarų“ gaujos narių Rimanto Ganusausko-Mongolo, Roberto Borcherto-Karabaso ir Arvydo Vilčinsko nužudymu.
Tik 2004 metų sausio 30-ąją tuometiniam šalies policijos vadovui Vytautui Grigaravičiui ir Generalinės prokuratūros darbuotojams inicijavus Kriminalinės policijos biuro sukūrimą, kriminalistams pavyko gauti įrodymų dėl labai sunkių H. Daktaro ir jo gaujos sėbrų padarytų nusikaltimų.
Šiuo metu Kauno rajone, Užliedžiuose, gyvenanti Henytės žmona Ramutė Daktarienė ir keturi jos vaikai neseniai sukūrė interneto svetainę henrikasdaktaras.lt, kuriame publikuojami ne tik garsiojo kalinio gyvenimo faktai, bet ir išsamūs, tiesa, H. Daktarui palankūs, lankytojų komentarai.
