To Temidės tarnams pakako, kad paskirtų Josifui bausmę iki gyvos galvos. Bet Lietuvoje keitėsi įstatymai ir Josifui nusišypsojo sėkmė – bausmė sušvelninta iki 25 metų įkalinimo. Šiandien liko tik ketveri metai ir Josifui prasivers vartai į laisvę. Tik nėra taip, kad Josifas itin džiūgautų.
„Noriu paskirtą bausmę atlikti iki pabaigos ir daugiau niekada čia nebesugrįžti. Tačiau mintys apie laisvę neramina. Pagalvokite, už grotų praleidau praktiškai visą Nepriklausomybės laikotarpį. Teks mokytis daugybės dalykų iš naujo“, - per pokalbį su tv3.lt pasakoja 48-erių Josifas.
- Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į kriminalinį pasaulį?
- Šiuo metu atlieku bausmę už dvi žmogžudystes. O pirmą kartą į įkalinimo įstaigą patekau dar 1992 m., man tuo metu buvo 22 metai. Įvykdžiau plėšimą, kažkur 50 tūkst. rublių. Turėjau už grotų praleisti apie metus. Į laisvę išėjau trimis mėnesiais anksčiau laiko, išbuvau laisvėje apie pusmetį, o tada jau sėdau už žmogžudystę.
- Kas konkrečiai įvyko?
- Buitinis konfliktas. Taip, buvo alkoholio, bet daugiausia viskas išsirutuliojo dėl asmeninių nesutarimų. Nužudžiau pažįstamą asmenį. Buvome nesimatę gal 3-4 mėnesius, išgėrėme, o ryte prie pusryčių stalo kilo konfliktas. Jis pradėjo priekaištauti dėl mano asmeninio gyvenimo. Nesusivaldžiau ir smogiau peiliu. Supratęs, ką padariau – pasislėpiau. Manęs kažkur porą mėnesių ieškojo. Pas gimines slapsčiausi.
Bet kai kartą atėjau pas tėvus maisto, tada mane sulaikė. Nuteisė 12 metų kalėjimo. Vėliau bausmę sutrumpino iki 9 su puse metų. Bet viskas tuo neužsibaigė. Dar neatlikus bausmės mirė mano brolis. Administracija mane išleido į jo laidotuves.
- Be priežiūros?
- Taip, be priežiūros. Nužudžiau vieno tuometinio Vilniaus apygardos prokuroro seserį. Vėl buvau išgėręs, o ji gyveno kaimynystėje. Susitikome su ja ir ji atsisakė su manimi bendrauti. Nesusivaldžiau, emocijos užvaldė ir griebiau laidą bei ją pasmaugiau. Už šį nusikaltimą man skyrė įkalinimą iki gyvos galvos. Pats kaltas dėl visko, pats kaltas. Bet po dviejų metų keitėsi Baudžiamasis kodeksas ir sušvelnino man skirtą bausmę iki 25 metų įkalinimo.
- Kokios mintys sukosi galvoje, kai galvojote, kad visą likusį gyvenimą praleisite už grotų?
- Buvo daug streso. Jei iki tol svėriau 100 kg, tai per tą laiką svoris nukrito iki 65 metų. Stresas, blogos mintys. Norėjau užsiimti kažkuo, kad neišprotėčiau. Visko buvo. Net ir minčių apie mirtį. Tais laikais daug savižudybių buvo kalėjime. Bet man kažkaip pavyko nuo to pabėgti. O dabar liko tik ketveri metai.
- Ar norėtumėte, kuo greičiau ištrūkti į laisvę?
- Ne. Nepasakyčiau.
- Kodėl?
- Laisvėje pasidarė vien apribojimai. Pažiūrėkite, kas Lietuvoje vyksta. Pakelsi ranką prieš moterį, pastumsi vaiką ir jau sodina. Kiekvienas vaikystėje esame gavę diržo, o dabar net prisiliesti negalima. Arba išgersi kokį kartą ir visko gali nutikti. Geriau atlikti bausmę iki pabaigos. Švari sąžinė nebus, bet paskirtą bausmę atliksiu iki galo.
- Neneigi savo kaltės nei dėl vieno nusikaltimo?
- Ne.
- Ar turi šeimą?
- Yra draugė.
- Tai yra kas priimtų išėjus į laisvę?
- Klausimas, ar norės... Laiškais bendraujame su pažįstamais, giminėmis. O kai grįši, kas žino, kaip bus. Abejoju.
- O tau pačiam nekils noro vėl grįžti į įkalinimo įstaigą, kur praleidai daugiau kaip puse savo gyvenimo?
- Ne, nenorėsiu. Noriu pagyventi dėl savęs, kabintis už gyvenimo.
- Kas tave baugina, kai pagalvoji, kad atsidursi laisvėje?
- Baisu, kas dabar yra. Nepamirškite, kad esu už grotų praktiškai nuo Nepriklausomybės atgavimo. Tas pats bankomatas, prie manęs jo nebuvo, net neįsivaizduoju, kaip juo naudotis. Reikia eiti paimti pinigų iš kažkokios dėžės. Telefonai irgi būdavo kaip plytos, o dabar... Pasikeitimai akivaizdūs. Teks labai daug išmokti.
