Siekdami ištraukti į dugną besiritantį gyvenimą žmonės ryžtasi parduoti net savo organus. Inkstai, kepenys ir kaulų čiulpai - dažniausiai skelbimuose minimos "prekės", kurių kaina svyruoja nuo kelių dešimčių iki bene 300 tūkst. litų. Policija ramina, kad tai viso labo žaidimai, dėl prekybos organais nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas.
LŽ pasikalbėjo su keliais žmonėmis, parduodančiais savo organus. Svarbiausias tokiam žingsniui pasiryžusių asmenų motyvas - sunki finansinė padėtis. Tačiau kiekvieno potencialaus organų "pardavėjo" balse buvo galima justi lengvą abejonę, ar tikrai tam pasiryžtų.
Kaina sutartinė.
Edita pasiryžusi už atitinkamą mokestį tapti inkstų, kepenų ir kaulų čiulpų donore. Pokalbio pradžioje moteris užtikrino, kad jos skelbimas motyvuotas ir rimtas. "Kaip tik šiuo metu atlieku įvairius tyrimus, kurie padės įvertinti mano sveikatos būklę. Noriu iš anksto pasirengti, jeigu staiga prireiktų atlikti operaciją. Man iš tiesų labai reikia pinigų, todėl pasiryžau organų donorystei", - pasakojo 35 metų pašnekovė. Tačiau ji dar neapsisprendė dėl kainos ir "pirkėjui" palieka galimybę derėtis. Moteris įvardijo inksto kainą - nuo 50 tūkst. iki 300 tūkst. litų. "Pastaroji suma ne tik jums, bet ir man atrodo nereali. Vis dėlto manau, kad organo kaina priklauso nuo jį parduodančio žmogaus gyvenimo būdo ir sveikatos būklės. Aš alkoholiu nepiktnaudžiauju, bet nemeluosiu - nesu visiška abstinentė. Tačiau rūkyti nė nebandžiau", - telefonu gyrė "prekes" vilnietė.
Moteris prisipažino puikiai suprantanti, kad prekyba organais - nelegali. "Aišku, mane šiek tiek gąsdina baudžiamoji atsakomybė. Jeigu toks sandėris išplauktų į viešumą, nebūtų gerai nei pirkėjui, nei man. Operacijai atlikti reikia ir patikimo gydytojo. Kiek domėjausi transplantacijomis, svarbiausia, kad pacientui tiktų donoro kraujo grupė. Tačiau ir tai negarantuoja, kad viskas vyks sklandžiai", - pasakojo ji.
LŽ žurnalistui sukonkretinus, kad ketinama derėtis dėl kepenų, Edita ištarė sumą, už kurią pasiryžtų operacijai - 100 tūkst. litų. Tačiau pridūrė, esą kaina negalutinė.
Puolė į neviltį
Kaunietis Rokas N. parduoda inkstą. Vyriškio tvirtinimu, tikrai ne iš gero gyvenimo. "Pirkau namą, todėl teko imti paskolą. Lyg tyčia praradau ir darbą, o turiu išlaikyti šeimą. Darbo paieškos atvedė į neviltį", - guodėsi kaunietis.
Apie inksto kainą vyriškis kalbėti nepanoro, nes, anot jo, dar nėra sulaukęs nė vieno konkretaus siūlymo. Trumpo pokalbio metu Rokas N. pasakojo žalingų įpročių neturįs, tačiau pabaigoje pridūrė nesitikintis, kad kas nors susidomės jo siūlymu.
Kito potencialaus donoro, Zarasų rajono Suvėnų kaime gyvenančio Gedimino skelbimas internete peržiūrėtas 55 kartus, tačiau LŽ žurnalisto skambutis buvo pirmas. Inkstą siūlantis 29 metų vyras teigė, kad pinigų prireikė skoloms apmokėti. Kaip paaiškėjo trumpo pokalbio metu, Gedimino pasiryžimas taip pat ne geležinis. Į klausimą, ar tikrai parduoda minėtą organą, atsakė po pauzės - nežinau. "Nežinau nė kiek prašyti. Jūsų skambutis - pirmas. Pasiskelbiau norėdamas pabandyti, ar apskritai įmanoma parduoti organą. Nerūkau, alkoholį vartoju saikingai. Už inkstą neprašysiu 200 tūkst., bet kaina suktųsi apie 100 tūkst. litų", - aiškino Zarasų rajono gyventojas.
Su 25 metų Andriumi susisiekti nepavyko, tačiau jo viešai skelbiami argumentai šokiruoja. "Noriu parduoti inkstą, nes valstybė negali duoti darbo sveikam, stipriam vyrui. Nematau kitos išeities, akys pavargo verkti žiūrint į alkaną metukų dukrytę. Kokia sveikata bus po operacijos man nerūpi - svarbiausia, kad šeima nealktų."
Norėti - nepakanka
Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis pripažino, kad organų transplantacijai pasiūla tampa populiari tema. "Tačiau ar atsiras pirkėjų? Siūlyti galima daug ką, kad ir savo kūną po mirties moksliniams tyrimams. Kaulų čiulpų persodinimo operacijos įmanomos, bet jie turi idealiai tikti. Juk žmogaus organai - ne kokio nors automobilio detalės. Svarbu neperžengti protu suvokiamų ribų", - kalbėjo T.Ulpis. Jis patvirtino informaciją, kad pasaulyje vyksta nelegali prekyba organais.
LKPB Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė Reda Sirgedienė užtikrino, kad Lietuvoje dėl nelegalios prekybos žmonių organais nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas. "Suprantamas žmonių noras prasimanyti pinigų. Tie, kurie tingi dirbti, stengiasi visokiais įmanomais būdais. Tačiau jie nesuvokia, kad tai labai sunkus nusikaltimas. Juos ištirti taip pat labai sudėtinga. Sunkiausia rasti liudytojų, kurie patvirtintų padarytą nusikaltimą. Tačiau nei nelegalią operaciją atlikę medikai, nei organus pirkę žmonės nekalba", - aiškino LKPB Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė. Pašnekovė užtikrino, kad Lietuvoje vykdomas itin svarbus prevencinis darbas.
Paaiškėjusi afera
"Daug ką galima siūlyti pirkti. Tačiau dažniausiai besiskelbiantieji iš tiesų nesirengia nieko parduoti. Būta atvejų, kai skelbimas apie neva parduodamą organą įdėtas vien norint pabendrauti, užmegzti pažinčių. Esame sulaukę moters skundo, kuri atkakliai aiškino, kad ligoninėje jai išpjovė gimdą, bet tai nepasitvirtino", - pasakojo specialistė.
Pareigūnės teigimu, tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus didžiausia problema tampa tai, kad medikai ir patys žmonės, atlikę tokius veiksmus, tyli. "Dažniausiai paaiškėja, kad donoras yra vienos valstybės pilietis, organo gavėjas - kitos, o medikas - trečios," - aiškino R.Sirgedienė.
Pareigūnė papasakojo apie tai, kad donorų organų tiekėja dažnai pasirenkama kokia nors neturtinga Europos valstybė, pavyzdžiui, Moldova. "Ten taip pat apstu skelbimų laikraščiuose. Tačiau daug aktyvesnė prekyba organais vyksta važinėjant pas varganai gyvenančius žmones ir siūlant pirkti jų organus. Žmonės dažnai sutinka tai daryti už nedidelę vos 2 tūkst. dolerių kainą. Tačiau tarpininkas už vieną organą gauna apie 50 tūkst. dolerių", - sakė kriminalistė. Ji pasakojo apie vieną viešumon iškilusį atvejį. Donoras buvo nuskraidintas į Turkiją, ten atlikta operacija. Žmogus gavo pinigus ir grįžo namo. Tačiau netrukus jis pasijuto blogai, prasidėjo komplikacijos. Būdamas beveik ant mirties slenksčio donoras atsidūrė ligoninėje. Medikai apie tai pranešė vietos milicijai, donoras buvo priverstas papasakoti apie įvykdytą aferą. "Tik tuomet pavyko atskleisti organizuotą prekybos organais tinklą", - sėkmingo tyrimo aplinkybes atskleidė R.Sirgedienė.
Pardavėjas - auka
Organų donorystė dažniausiai įmanoma tarp šeimos narių arba netolimų giminaičių. Medikų teigimu, tokių atvejų, kad geranoriškai organas būtų siūlomas ne šeimos nariui, nepasitaikė.
Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė pasakojo, kad yra keturios šiame nusikaltime dalyvaujančios šalys: pardavėjas, pirkėjas, gydytojas ir organizatorius. "Asmuo, pardavęs organą, bet kokiu atveju bus pripažintas kaip nukentėjusysis. Visi kiti baudžiami kaip nusikaltimo bendrininkai. Nusikalstama veika įrodoma, jei pavyksta atskleisti patį organo paėmimo, perdavimo ir pardavimo procesą. Maksimali bausmė už tokį nusikaltimą - 12 metų", - sakė R.Sirgedienė.
Pašnekovė prisiminė vieną keistą nutikimą iš savo praktikos. Į policiją kreipėsi moteris, namų adresu gavusi pranešimą su prašymu patikslinti asmens kodą. "Moteriai pranešta, neva ji pasirašiusi sutikimą tapti donore, tačiau neteisingai nurodžiusi asmens kodą. Iš tiesų moteris nebuvo pasirašiusi jokio sutikimo. Tada ir paaiškėjo, kad kažkas suklastojo dokumentus."
Sudėtingos operacijos
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) direktorė Asta Kubilienė LŽ pasakojo, kad anksčiau siūlymų parduoti savo organus pasitaikydavo daugiau, tačiau ir dabar biuras sulaukia vieno kito skambučio - domimasi, kaip galima parduoti organus ir kiek už tai galima gauti pinigų.
Pasak NTB direktorės, organų donorystė visame pasaulyje nemokama ir neatlygintina. "Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus. Jie yra gyvybiškai svarbūs, todėl neįkainojami. Jų pirkimo bei pardavimo sandėriai draudžiami visame pasaulyje. Mūsų biuras palaiko ryšius ir bendradarbiauja tik su legaliais transplantacijas atliekančiais centrais Lietuvoje bei užsienyje. Tokios operacijos mūsų šalyje atliekamos tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių ir Kauno medicinos universiteto klinikose", - pasakojo A.Kubilienė.
Ji patikslino, kad Lietuvoje šiuo metu atliekamos inkstų, širdies, kepenų, plaučių, kasos-inksto komplekso, širdies-plaučių komplekso transplantacijos. Donorystė iš gyvo donoro galima tik išskirtiniais atvejais, kai organą ar jo dalį - tik vieną inkstą ar dalį kepenų - aukoja artimas giminaitis.
Požiūris į donorystę keičiasi
Organų donorystės ir transplantacijos procesas - labai sudėtingas, jis atliekamas mirus žmogui. Mirusiajam prijungiama dirbtinė plaučių ventiliacija, palaikomas kraujospūdis, įvairių vaistų pagalba dar kurį laiką pavyksta išlaikyti donorinius organus gyvybingus.
Tačiau dar gyvas žmogus turi būti išreiškęs sutikimą būti donoru po mirties. Taip pat būtina gauti raštišką artimųjų sutikimą aukoti mirusio artimojo organus ir audinius. "Žmonių, laukiančių donorinių audinių ar organų, yra gerokai daugiau nei donorų. Vienam milijonui gyventojų mūsų krašte tenka tik 12,4 donorų. Iki 2009 metų spalio 31 dienos Lietuvoje iš viso atliktos 584 operacijos: 229 - inksto persodinimo, 3 - plaučių, 30 - širdies, 33 - kepenų, 11 - širdies plaučių komplekso, 22 - kasos inksto komplekso ir 283 - ragenų pakeitimo operacijos", - pasakojo A.Kubilienė. Lietuvoje, kaip ir Europoje, organų tenka laukti nuo 3 iki 5 metų. Inksto vidutiniškai tenka laukti apie 3 metus, širdies - apie 2,4 metų, kepenų - 1,7 metų.
Pastaruoju metu pastebimos teigiamos donorystės tendencijos - artimieji vis dažniau pritaria, o ne prieštarauja tam, kad mirusių artimųjų organai ar audiniai būtų paaukoti. 2009 metų spalio 31 dienos duomenimis, 28 proc. artimųjų, su kuriais buvo kalbėta apie donorystę, nesutiko aukoti mirusiųjų organų.
Anksčiau prieštaravusiųjų būta daugiau - apie 48 procentus. Vis dažniau pasitaiko ir atvejų, kai artimieji, suvokę, jog įvyko smegenų mirtis, patys prabyla apie galimybę dovanoti mirusiojo artimojo organus. Taip tikimasi išsaugoti bent dalelę artimojo gyvybės.
Sutikimus po mirties paaukoti organus transplantacijai yra pasirašę 11 665 asmenys, užregistruoti 36 nesutikimai būti donorais.
Audrius BAREIŠIS
