Buvęs kalinys atskleidė „zonoje“ išgyventi padedančias nerašytas taisykles

Komentuoti

šaltinis: tv3.lt aut. naujienų portalas tv3.lt

2018-04-29 23:00

Marijampolės rajone gyvenusiam Remigijui 1999-siais buvo vos 22 metai, tačiau vaikinas jau turėjo karčią „zonos“ gyventojo patirtį. Už grotų jis praleido ketverius iš septynerių teismo jam skirtų metų.

100

REKLAMA

Į laisvę Remigijus anksčiau laiko išleistas pritaikius Amnestijos įstatymą bei už gerą elgesį. O pateko į kalėjimą jis už tyčinę žmogžudystę. Nesunku paskaičiuoti, kad įkalintas jis buvo sulaukęs vos 18 metų.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kapinės naktį. Asociatyvi nuotrauka (nuotr. 123rf.com)

Ginklas (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Nepaisant visko, jaunas vyras sutiko pasidalinti savo istorija su kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistu. Pateikiame svarbiausius akcentus apie tai, koks gyvenimas nuteistojo laukė už grotų ir kas jį pasitiko vėl ištrūkus į laisvę.

REKLAMA

Apie kruviną konfliktą... Tai nutiko 1995-ųjų balandžio 8-ąją. Aš, tuomet tik sulaukęs 18 metų, buvau išgėręs ir ėjau pas seserį. Savo kaime prie sporto salės sutikau tokį 30 metų vyrą. Tarp mūsų kilo konfliktas. Jis reikalavo atiduoti skolą, kurią iki šiol neigiu. Vos keletą kartų esu jį matęs. Susistumdėme, jis buvo fiziškai stipresnis. Tad griebiau metalinį vamzdį ir keletą kartų trenkiau nežiūrėdamas kur. Jis parkrito ir nebejudėjo, o aš nubėgau namo ir viską papasakojau tėvui. Kartu sugrįžome į įvykio vietą, vyras buvo miręs. Nesiruošiau slapstytis, pats paskambinau į policiją.

REKLAMA

Nuteistųjų gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje

(100 nuotr.)

Nuteistųjų gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Audriaus Bareišio nuotr.

+96

Nuteistųjų gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Audriaus Bareišio nuotr.

Nuteistųjų gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Audriaus Bareišio nuotr.

FOTOGALERIJA. Nuteistųjų gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje

+96

Apie laiką areštinėje... Areštinėje buvo ne tik įtampos, bet ir smurto. Niekada nebuvusiam nelaisvėje areštinė tampa „zonos“ gyvenimo pradžių pradžia. Pirmiausia mušė pareigūnai. Jie mušė visur, per daug nesižvalgydami. Atrodė, kad smūgiai sulaikytiesiems jiems yra tarsi pramoga. Ypač apdaužo visus išvažiuojančius, suprask, atsisveikinimui.

REKLAMA

Apie „išgyvenimo“ pamokas... Sulaukiau daug patarimų apie tai, kaip elgtis Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir vėliau „zonoje“. Pavyzdžiui, įėjus į izoliatoriaus patalpą, pirmiausia reikia drąsiai pasisveikinti. O po to prasideda įvairūs išbandymai. Svarbiausia – nebūti nuolankiam kitiems, netarnauti. Prašys ką paduoti, atsisakyk, prašys atnešti – neklausyk. Aišku, už tai būsi mušamas, bet ne visą laiką. Pamatys, kad turi charakterį, esi nepajungiamas, ir atstos, įvertins, o jei pulsi patarnauti – taip ir liks ant sprando visą laiką.

REKLAMA

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teritorija

(84 nuotr.)

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teritorija Audriaus Bareišio nuotr.

Rekonstrukcija Pravieniškes pavertė skandinaviška įkalinimo įstaiga (nuotr. Organizatorių)

+80

Rekonstrukcija Pravieniškes pavertė skandinaviška įkalinimo įstaiga (nuotr. Organizatorių)

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teritorija Audriaus Bareišio nuotr.

FOTOGALERIJA. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teritorija

+80

Privalai gintis ir nenusileisti – tik tuomet tave pripažins „normaliu“. Nelaisvėje visą valdžią užėmę senbūviai – ten nieko vienas nepakeisi. Po to svarbu papasakoti apie savo nusikaltimą, nemeluojant. Tada ir draugų pamažu susirandi – prasideda „zonos“ kasdienybė. Už reketą nuteisti asmenys „zonoje“ yra labai gerbiami. O patys nekenčiamiausi tie, kurie pateko už išžaginimus (ypač mažamečių). Tokių gyvenimas „zonoje“ yra pasmerktas iš karto. Jie nuolat daužomi, verčiami miegoti po lova, daromi „dūchais“ ir „gaidžiais“. Gyvenimas zonoje tik erzina ir gadina žmogų, o ne ji pataiso.

REKLAMA

Baisiausia „zonoje“ yra baudos izoliatorius. Kodėl? Todėl, kad būni uždarytas tarp grotų, neturi su kuo pasikalbėti, valgyti gauni kas antrą dieną, uždraustą rūkyti ir t.t. Tokia būsena gali pastūmėti net į savižudybę... Kai kuriuos ir pastūmėjo...

Apie dieną, kai atsivėrė „zonos“ vartai... Tai buvo ilgo laukimo dienos. Anksčiau už įvairius pažeidimus turėjau 10 nuobaudų, bet priartėjus laisvei, susiėmiau. Viduje spurdėjau iš džiaugsmo, kad pagaliau išeisiu pro vartus. Tą pačią dieną paleido šešis nuteistuosius. Su vienu jų nuėjome į netoliese esantį barą ir išgėrėme alaus. Prisigėriau iš karto, nes buvau pamiršęs alkoholio skonį ir stiprumą.

Grįžau namo, ten daug kas buvo pasikeitę. Draugai vedė ir išsibarstė po Lietuvą, pasaulį. Man liko šeima ir draugė, kuri žinojo apie mano praeitį. Nepaisant užgaulių replikų, supratau, kad gyventi reikia toliau net ir tada, kai gyvenimas atsuka į tave nugarą...

REKLAMA