Šiuolaikinis kino filmas beveik niekada neišsiverčia be specialiųjų efektų. Kartais užtenka tiesiog padailinti vieną kitą kadrą, pašalinti iš jo nereikalingus objektus, ar pakeisti fone atsiveriantį vaizdą, o kartais sukurti didžiulius sprogimus ar ištisą virtualų pasaulį. Per pastarąjį šimtmetį įvairių filmavimo triukų kūrėjai nuėjo ilgą kelią nuo paprasčiausio kameros sustabdymo iki technologijų, kurios leidžia kone nepastebimai vienam aktoriui “pritaisyti” visai kito autoriaus veidą -- ir ne vienam kadrui, o beveik pusei filmo!
Specialiųjų efektų istorija prasideda 1895-aisiais, kai Alfredas Clarkas, filmuodamas Škotijos karalienės Marijos nukirsdinimą, sustabdęs filmavimą ir liepęs aktoriams nejudėti lemiamu momentu karalienę vaidinusią aktorę pakeitė manekenu. Šis efektas buvo pavadintas “stop triuku” ir tapo pirmuoju, kurį galima įgyvendinti tik kino juostoje.
Dar vienas svarbus kino kūrėjų triukas atėjo tiesiai iš fotografijos pasaulio -- tai dviguba ekspozicija. Filmuojant aktorius dalis objektyvo būdavo uždengiama, tą juostos dalį paliekant nepasiekiamą šviesai. Atsiradusią laisvą vietą galima užpildyti piešiniais, nuotraukomis arba perfilmuoti kitą vaizdą, taip viename kadre sujungiant du skirtingus vaizdus. Tokie triukai buvo naudojami užpildant vaizdą už lango ar peizažą. Beje, panašios technikos naudojamos iki pat šiol, tik kompiuterių pažanga leidžia papildomą vaizdą įterpti bet kurioje kadro vietoje. Pavyzdžiui visas kino filmo “300″ veiksmas buvo nufilmuotas ryškiai mėlynai išdažytoje studijoje, o vėliau fone buvo įterpti atskirai nufilmuoti vietovių vaizdai. Neretai taip elgiasi ir televizijos, už aktorių nugarų suprojektuodamos ištaigingos studijos vaizdą -- moderni technika leidžia tokius triukus atlikti netgi tiesioginiame eteryje.
Netrukus kino kūrėjai pastebėjo, kad daugelį scenų galima sukurti pasinaudojant miniatiūras ir vietovių maketus -- neretai taip buvo kuriamos masinės, pvz. kautynių, jūrų mūšių scenos. Šiuo atveju į pagalba taip pat pasitelkiama kadrinė animacija, kai scenos filmuojamos kas kadrą vis keičiant miniatiūrų pozicijas -- taip buvo nufilmuotas klasikinis 1933-iųjų “King Kongas”, vėliau kosminių laivų maketai buvo naudojami pirmųjų “Žvaigždžių karų” sagos dalių filmavimui ir daugelyje kitų mokslinės fantastikos filmų.
Spalvų era
Prasidėjus spalvotojo kino erai specialiųjų efektų kūrėjai susidūrė su naujais iššūkiais, nes efektų detalumo ir realistiškumo reikalavimai gerokai padidėjo. Bet kūrėjų tai nesustabdė, o tik paskatino kurti naujas technologijas -- būtent tuo metu buvo išvystyta jau minėta mėlyno ekrano technologija, kuri leidžia konkrečią spalvą viename vaizde pakeisti visiškai kitu vaizdu.
Šioje eroje buvo sukurtas ne vienas savo specialiaisiais efektais garsus filmas -- jų galimybės augo nuolat. “Uždraustoji planeta” naudojo animaciją ir miniatiūras sukurdami tiems laikams įspūdingus svetimos planetos peizažus, “Dešimtyje Dievo įsakymų” keletas statistų grupių buvo padauginta iki didžiulės minios, miniatiūromis atvaizdavo didžiulių statybų vaizdus, o vandens talpų ir vaizdų kombinavimo būdu sukurta Raudonosios jūros perskyrimo scena iki šiol daro įspūdį -- juk visa tai pasiekta be jokio skaitmeninio apdorojimo.
1968-aisiais buvo išleistas “2001: Kosminė odisėja” -- filmas, specialiųjų efektų srityje nustatęs visiškai naujus standartus. Čia kosminių laivų miniatiūros buvo itin realistiškos, nesvarumo būsena imituojama paslėptais trosais, didžiulėmis besisukančiomis dekoracijomis, buvo atrastas naujas būdas kombinuoti pirmo plano ir fono vaizdus. Nauja technologija, padedanti išplėsti ar suploti įvairių objektų vaizdą buvo panaudota kuriant psichodeliškus , haliucinacijas primenančius vaizdus.
Skaitmeninė era
Kompiuteriu generuojamų vaizdų tobulėjimas specialiųjų efektų pasaulį visiškai apvertė aukštyn kojom -- dabartiniai efektų kūrėjai gali iš kadro visiškai pašalinti nereikalingą statistą, ar pridėti naują, jei to reikia. Nors grimavimas ir kaukės vis dar yra svarbi filmų kūrimo dalis, “Įdomios Benjamino Buttono istorijos” kūrėjai visiškai neseniai pademonstravo, kad šiuolaikinė technika leidžia visiškai apsieiti be to. Visą pirmąją filmo valandą ant pakaitinio aktoriaus kūno rodomas kompiuteriu užmontuotas visiškai skaitmeninis pasendinto Brado Pito veidas, sugebantis perteikti visas paties Brado Pito sukuriamas veido išraiškas. Nepamačius -- sunku patikėti.
Nežinia, kuo specialiųjų efektų kūrėjai tiksi mus nustebinti ateityje, bet jie patys sako, kad nieko nėra neįmanomo, tereikia pakankamai laiko, išteklių ir, žinoma, pinigų… O tuo tarpu siūlau pasigrožėti dviem vaizdelių rinkiniais, puikiai parodančiais, kokį kelią nuėjo specialiųjų efektų kūrėjai.
