Teatras ir kinas buvo ir vis dar yra vieni iš populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų. Šiais laikais populiarumu kinas pranoko pagrindus jam padėjusį teatrą, tačiau ir senovės Graikijoje susiformavusi pramoga – teatras – dar neketina suvaidinti savo paskutinių pjesių.
Vien Vilniuje teatrų yra daugiau nei kino centrų, kurių taip pat ne vienas. Tad įvairių pomėgių ir amžiaus žmonėms yra iš ko rinktis. Tačiau šių dienų jaunimas susipainiojęs tarp mitų, kuriuos bruka nūdienos kultūra, ir nėra objektyvios informacijos, kuri padėtų jauniems žmonėms atsirinkti, kur tiesa, o kur – gražiam popierėlyje įvyniotas gandas.
Teatras – atgyvena, vertinama tik mamų ir močiučių?
Kaip bebūtų gaila, daugelio jaunų žmonių susidomėjimas teatru yra išblėsęs. To priežastys gali būti įvairios, nes lankymasis teatre yra šiek tiek labiau įpareigojantis nei kine. Einant į teatrą galioja ir nerašyta aprangos taisyklė – su sportine apranga Hamletas ne itin dera, tačiau ir puoštis tarsi į Vienos balių tikrai nėra būtina. Pakanka tvarkingos, skoningos aprangos. Taip pat klesti nusistovėjusi nuomonė, jog teatras yra nuobodus. Spektakliai ilgos trukmės, veiksmas ištęstas, daugybė veikėjų, nežinia dėl ko nervingai besiblaškančių bei šūkaujančių scenoje ir apskritai tematika – pasenę, neaktualu ir nuobodu. Iš tikrųjų, viskas nėra būtent taip.
Dabartiniai teatrai be klasikinių, beje, visais laikais aktualių pjesių, stato ir naujus spektaklius, skirtus būtent jaunimui, atskleidžia jų socialines problemas, gyvenimiškas situacijas ir kt. Tokiuose spektakliuose ir aktoriai dažniausiai būna jauni žmonės, kurie puikiai sugeba įkūnyti savo personažus, įdomiai ir suprantamai perteikti jaunam žmogui aktualias idėjas. Toks spektaklis ne tik skatina susimąstyti apie save bei aplinkinius, tačiau kartu ir dažniau lankytis teatre. Būtent tuo pasižymi sostinėje esantis Jaunimo teatras.
Ne ką mažiau intriguojantis yra ir paslaptingai skambantis Elfų teatras. Daugelis spektaklių Elfų teatre yra skirti mažajai publikai, tačiau ir suaugę ten apsilankę neapsiriktų jau vien dėl sensacingo spektaklio „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija“, kuris visiems gerai žinomą pasaką pateikė išties kitaip. Eglę įkūnijo vyro fizinį ir moralinį smurtą patirianti žmona, kuri kaip įmanydama stengėsi rūpintis namais ir suteikti kuo daugiau meilės ir džiaugsmo tėvo įbaugintiems vaikams. „Šeimos galva“ nepelnytai vadinamas tėvas išeidamas į darbą nusukdavo dujinės viryklės rankenėles, užrakindavo spinteles bei šaldytuvą, kad žmona negalėtų pagaminti vaikams maisto – t.y. tuščiai neišlaidautų... Spektaklyje vaizduojamos atviros smurto ir patyčių scenos privertė išgyventi visa tai kaip realius, paties patiriamus įvykius, o po to ir susimąstyti apie šeimas, kurių gyvenimas yra būtent toks ir galbūt dar blogesnis.
Kiekvieną savaitgalį lankytis teatre greičiausiai pabostų, bet kartais išties vertėtų praturtinti savo laisvalaikį aplankant vieną kitą spektaklį. Dar vienas teatro privalumas, jog spektaklį galima žiūrėti atėjus su drauge ar draugu, draugų kompanija, mama ar net vienam. Tai puiki galimybė įdomiai praleisti laisvalaikį net tada, kai draugai užsiėmę, o kažką veikti norisi. Deja, vasaros metu daugelis teatrų atostogauja, bet lieka kita alternatyva – kinas!
Kinas – visais gyvenimo atvejais
Nuo pat kino istorijos pradžios ši pramoga niekam nepabosta, o vis klesti. Kino industrija tapo viena pelningiausių sričių, o tobulėjančios specialiųjų efektų technologijos nepalieka abejingo nei vieno. Kinas yra kur kas mažiau įpareigojantis nei teatras, nes mėgstamą filmą gali žiūrėti ir tamsioje kino salėje, ir jaukiai sėdėdamas namie. Kaip ir spektaklį, kino filmą gali žiūrėti ir vienas, ir su draugais.
Vasarą netgi organizuojami kino po atviru dangumi seansai, kurių metu besidomintys gali išvysti tiek senus, klasika tapusius kino filmus, tiek ir naujus, visame pasaulyje pripažintų režisierių kūrinius. Tokie „vakarai su kinu“ yra puikus būdas šauniai ir naudingai praleisti laisvalaikį, nes: pamatai gerą filmą, nedaug išleidi arba visai neišleidi pinigų, o svarbiausia – „netrūnyji“ namie ar kino salėje, o sėdi po atviru dangumi ir, kvėpuodamas grynu oru (kiek tai įmanoma mieste), mėgaujiesi kinu drauge su kitais žmonėmis. Tokiu būdu gali vykti atvira diskusija ko kino salėje nepadarysi, taip pat galima pasidalinti įspūdžiais. Vargu ar atsirastų žmonių, prieštaraujančių tokiam vakaro praleidimui bent kartą.
Šiais laikais turbūt nei vienas žmogus nebeįsivaizduoja gyvenimo be kino. Televizija per dieną parodo ne vieną ir ne du filmus, esama net atskirų, vien filmams skirtų kanalų. Kino centrai klesti, kasdien sulaukdami daugybės lankytojų, trokštančių pamatyti naujausius pasaulio filmus... Galima drąsiai teigti, jog kinas tinka visiems, nes daugybė režisierių, kuriantys skirtingų žanrų filmus, suteikia galimybę rinktis ir mėgautis kinu net pačiam išrankiausiam žiūrovui.
Kai kam gali pasirodyti, jog filmų žiūrėjimas yra ne kas kita kaip bevertis laiko švaistymas, todėl verta aptarti ir kino teikiamą naudą. Žiūrint filmus, įgarsintus žinoma užsienio kalba, lavinami tos kalbos įgūdžiai, plečiasi žodynas, nes, net ir nežinodamas visų pasakomų žodžių reikšmių, supranti juos iš konteksto. Stebint filmą kur kas lengviau įsimena frazės, sakinių konstrukcijos, tartis. Vadinasi, žiūrint filmus ne tik maloniai praleidžiamas laisvalaikis, bet ir mokomasi kalbos, ir tai vyksta natūraliai ir maloniai, nes nereikia sėdėti prie vadovėlių bei žodynų ir nuobodžiai „kalti“ vieną žodį po kito. Be kalbos įgūdžių lavinimo iš filmų galima pasimokyti ir kitų įdomių dalykų, nes yra sukurta daugybė istorinių ir dokumentinių filmų įvairiausiomis temomis. Tad iš tiesų, kinas gali būti ne ką prastesnė, o kai kuriais atvejais netgi pranašesnė mokomoji priemonė nei knygos mat informaciją įsisavinti yra kur kas lengviau kai matai ir girdi, nei skaitant tekstą.
Jei kas nors pasakytų, jog teatras geriau už kiną, kaip mat užsitrauktų kino mėgėjų nemalonę ir būtų užmėtytas akmenimis, nes atsakyti į klausimą, rinktis teatrą ar kiną, yra neįmanoma. Geriausia rinktis abu, nes iš esmės tai yra skirtingi dalykai. Tiek teatras, tiek kinas turi savų privalumų ir idėjas pateikia savaip. Jei kas nors yra matęs filmuotą spektaklį per televizorių, tikrai pripažins, kad visiškai ne tas pats, kas žiūrėti gyvai, sėdint salėje. Bent retkarčiais vertėtų apsilankyti ir spektakliuose, ir kino seansuose. Tuo labiau, jog moksleiviams ir studentams visada yra taikomos viliojančios nuolaidos, o einant grupėmis, jos dar didesnės. Taigi, susirinkite visus draugus krūvon ir pirmyn į sales!
Agnė Valužytė
