Ne vienas sutiktas pažįstamas, baigęs mokslus aukštojoje mokykloje pasiguodžia, jog gailisi dėl veltui išeikvotos energijos ir pinigų. Akivaizdu, šiais laikais gautas diplomas visiškai neatsiperka, nebent esi nepaprastai gabus arba pašonėj yra supratingų tetų bei dėdžių, kurie saugiai pasodins į saugią darbo vietelę.
Tačiau ne visi mes esame apdovanoti tokiais dėkingais giminaičiais ar draugais, kurie padėtų mums susikurti nerūpestingą ateitį. Daliai jaunuolių po studijų tenka sėdėti namuose arba vergauti darbe, kuris visiškai nesusijęs su įgyta specialybe. Tačiau tokia realybė, Lietuvoje jaunas žmogus vertinamas tik pagal grožį, padėtį visuomenėje arba reikia būti išskirtinai talentingam, kad būtum kam nors įdomus.
Dar mokykloje, mes ilgai ir nuobodžiai svarstome, kokią specialybę pasirinkus, kad ateityje nesigailėtume ir liktume patenkinti savo apsisprendimo teisingumu. Tačiau po kelerių metų, pagaliau baigę universitetą ar kolegiją mes kažkodėl atsiduriame kryžkelėje – pasirodo, populiariausios sritys jau perpildytos gausaus būrio specialistų.
Nebelieka nieko kito, kaip tik laukti geresnių laikų, kol kadaise buvusi populiari specialybė atgims arba negaišti brangaus laiko ir skristi svetur, kur net menkiausi darbuotojai uždirba daugiau nei Lietuvos prestižinėse įstaigose sėdintys specialistai.
Bet kad ir kaip bebūtų keista, studentų skaičius nemažėja, o žymiai auga. Net ženklus valstybės ekonominis nuosmukis neatbaido jaunų žmonių siekti mokslo, nors tai ir kainuotų nemažus pinigus. Tik kyla klausimas – kam mums to reikia? Dėl savęs, dėl žinių, dėl garbės, dėl perspektyvesnės ateities? O gal tik dėl diplomo popieriuko, kurį vėliau paliksime dulkėti stalčiuje?
Be abejonės, šiūdienos jaunimas ženkliai pasimetęs. Jaunuoliai dažnai neapsisprendžia, ko iš tikrųjų norėtų gyvenime. Bet dar didesnę sumaištį jų galvoje sukelia prieštaringa visuomenės nuomonė apie mokslo kokybę bei naudą. Tad neretai jaunas žmogus studijuoja vien todėl, jog nežino, ką toliau gyvenime veikti.
O universitetas ar kolegija yra puiki išeitis „pratemti gumą“, juolab, kad laiką skirti mokslams yra žymiai įdomiau, nei iškart baigus mokyklą kur nors įsidarbinti.
Įdomiausia tai, kad ir pati valstybė nebepajėgia išspręsti šios mokslų problemos. O gal ir nenori, nes didesnis studentų skaičius didina ir pajamas. Ir nors jau šiandien vis dažniau kalbama apie studentų mažinimą, tai įžiebia dar vieną konfliktą – mažiau gabesni jaunuoliai lieka už borto, be galimybės tobulėti.
Tokiems belieka rinktis nepopuliarią kolegiją ar net profesinę mokyklą. Ko gero vaikinai dėl tokių permainų mažiau išgyvena. Juk vyras – stiprioji darbo jėga.
O kas belieka menkai išsilavinusiai merginai? Internetiniai portalai tik ir skatina tokias naivuoles susigundyti dideliais pinigais, pardavinėjant savo kūną. Darbo rinkoje vis dažniau plazda tokie pasiūlymai: „reikalinga jauna mergina erotinių masažų salonui“, „kviečiame būti striptizo šokėjomis“, „siūlome išmėginti eskorto darbą – tapti turtingų vyrų palydove“. Argi Lietuva nori, jog bedarbystės laikais mūsų šalis taptų pigių merginų rojumi užsieniečiams ir pasiturintiems senukams?
Turbūt kasmet mūsų šalies patriotų sparčiai mažėja. Jauni žmonės, nusivylę tokia valstybės santvarka bei netinkamomis mokslo reformomis, vis dažniau atsižada gimtinės ir išskrenda į kitas Europos šalis, kurios ne tik priglaudžia atvykstančius prašalaičius, suteikia galimybę dirbti, pigiau studijuoti, bet ir leidžia amžiams pasilikti, suviliojant mažesne mokesčių našta bei didesnėmis socialinėmis garantijomis.
Tuo tarpu Lietuvos valdžia dėl tokių dalykų nė kiek nepergyvena, netgi džiaugiasi, kad šalyje retėjančioms lietuvių gretoms reikės mokėti mažiau pašalpų.
Dabar jau nieko nebestebina, kai rimtus mokslus pabaigę jaunuoliai, nebeturintys iš ko rinktis, dirba eiliniais padavėjais ar pardavėjais. Skaudžiausia tada būna per studijų metus prarastos sveikatos, nes kaip žinia, mokslai Lietuvoje nėra lengvi. Pirmiausia stengiamasi jaunų žmonių galvas prikišti niekam nereikalinga teorija, o praktinių užsiėmimų beveik nebesiūloma. Taip jaunas specialistas būna ne pilnai paruoštas, todėl nepasitiki savimi ir nuolat jaučia praktinių žinių stygių.
Tad gal jau vertėtų mūsų valstybei pagaliau susimąstyti, jog būtų kuriama daugiau darbo vietų, kad nereikėtų baigus studijas jaunuoliams kreiptis į psichologus. Juk kuo daugiau įmonių ir įstaigų, tuo didesnis pelnas pačiai valstybei.
Štai Kinijoje, kurioje žmonių yra kaip skruzdėlių, vienai gatvelei šluoti samdoma net dešimtys žmonių, kad tik visi būtų užimti. O Lietuvoje priešingai, skatinama tinginystė, stengiamasi sunaikinti smulkųjį verslą, sumažinti įstaigų darbuotojų skaičių. Dabar atėjo eilė mažinti mokymo įstaigų ir studentų kiekį.
O kas bus sekanti valstybės auka?
Juk Lietuva bent vienu dalyku pasauly teigiamai pagarsėjus, jog čia daug išsilavinusių jaunų žmonių. Tai sukuria tvirtą kultūrinį pagrindą. Tačiau ar mes vertiname jaunąją kartą? Greičiau žlugdome ir menkiname, nes neleidžiame jauniems žmonėms, baigusiems universitetus, atsiskleisti visuomenėje. Veikiau suteikiame laisvę tik nusikaltimams. O jaunų žmonių darbo ir žinių vaisius skina mums „nematomi“ išrinktieji.
Lina Skučienė
