Tuo metu per kelis mėnesius buvo pareikšti įtarimai „Voral MC“ lyderiui Laurynui Baltrūnui, jo žmonai ir dar dviem įtariamojo aplinkos žmonėms. Vis tik 2019 metais šie įtarimai buvo panaikinti, o kūnas iki šios dienos nėra surastas.
Mįslingas dingimas iki šiol kelia klausimų
Nors nuo tos dienos praėjo beveik dešimtmetis, jo artimieji ir draugai vis dar nepraranda vilties sulaukti atsakymo.
Vakar socialiniame tinkle „Facebook“ artimas Aivaro draugas Paulius Skomantas pasidalijo įrašu, kuriuo dar kartą priminė apie bičiulio dingimą ir paragino žmones juo dalytis. Vyras tikisi, kad viešumas galbūt padės pasiekti žmogų, kuris žino ką nors apie Aivaro likimą ar jo kūno buvimo vietą.
Paulius vakar sutiko savo įrašu pasidalyti ir su naujienų portalu tv3.lt.
Tačiau už tokios bylos slypi ne tik neatsakyti klausimai ir metų metus trunkantis tyrimo laukimas. Už jos – žmonės, kurie turi išmokti gyventi su nežinomybe ir viltimi, kad vieną dieną pagaliau sužinos, kas nutiko jų artimam žmogui.
Kaip tokios istorijos veikia žmogaus psichiką, visuomenės saugumo jausmą ir pasitikėjimą teisėsauga, naujienų portalui tv3.lt pasakoja psichologas Edvardas Šidlauskas.
Nežinomybė gali stiprinti nesaugumo jausmą
Psichologo teigimu, istorijos apie dingusius žmones, kurių likimas taip ir lieka neaiškus, gali neigiamai veikti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos sistema ir stiprinti nesaugumo jausmą.
„Žmonės po tokių atvejų galbūt nebijo kreiptis į pareigūnus, tačiau gali netikėti, kad tai padės, ir dėl to nesikreipti. Čia yra labai svarbus dalykas“, – sako E. Šidlauskas.
Anot jo, jeigu žmogus įtaria, kad galėjo būti įvykdytas sunkus nusikaltimas, neišspręsta istorija gali dar labiau sustiprinti nesaugumo jausmą. Psichologas tai sieja ir su vadinamuoju „sudaužytų langų“ efektu.
„Jeigu smulkūs nusikaltimai visuomenėje išaiškinami patikimai, pavyzdžiui, kažkas sudaužė langus gatvėje, buvo rasti ir nubausti kaltininkai, tada kyla pasitikėjimas, kad ir dideli dalykai bus išspręsti.
Tuo labiau, jeigu, pavyzdžiui, pavogė katiną ar šunį ir tai išsisprendė. O kai matome priešingą efektą – žmogus dingo, galbūt mirė, buvo pagrobtas ar nutiko dar kažkas, tačiau jo taip ir nepavyko rasti – tada visuomenės pasitikėjimas sistema dar labiau mažėja“, – aiškina psichologas.
Jo teigimu, tokiose situacijose žmonėms gali kilti noras problemas spręsti patiems, nes atsiranda įsitikinimas, kad pagalbos iš institucijų galima ir nesulaukti.
Kodėl žmonės nepamiršta senų, neišspręstų istorijų?
Pasak psichologo, tai, kad praėjus daugeliui metų žmonės vis dar prisimena dingusiųjų istorijas, taip pat nėra atsitiktinumas. Tokie atvejai visuomenėje palieka stiprų emocinį pėdsaką, ypač kai lieka neatsakyti pagrindiniai klausimai.
„Kai jūs man papasakojote šitą istoriją, aš savo galvoje iš karto prisiminiau daug kitų liūdnų bylų. Tokie dalykai signalizuoja apie mūsų bejėgumą. Yra skaudu, bet apie tai reikia kalbėti“, – teigia jis.
E. Šidlausko teigimu, Aivaro draugo sprendimas dar kartą viešai priminti apie bičiulį gali būti susijęs ir su patiriamu netekties skausmu.
„Psichologiškai tai tarsi neužbaigtas gedulas. Jeigu aš kūną radau ir palaidojau, tarsi protas gauna tokį mygtuką, kad „daina“ baigėsi, kažkas eina toliau, gyvenimas juda į priekį, aš priimu, susitaikau.
O čia gaunasi, kad žmogus užstrigęs tame gedule ir negali palaidoti draugo, nes nėra kūno. Tai terapine prasme yra užsistovėjęs gedėjimo skausmas“, – aiškina psichologas.
Jis pabrėžia, kad tokia situacija paliečia ne tik konkretaus žmogaus artimuosius. Pasak specialisto, neišspręstos istorijos gali turėti įtakos ir platesniam visuomenės saugumo jausmui.
Kai nėra kūno – gedulas gali likti neužbaigtas
Paklaustas, kaip artimiesiems gyventi toliau, kai metų metus nežinoma, kur yra jų artimas žmogus, psichologas sako, kad tokia nežinomybė gali būti itin alinanti.
„Gyvena su nesveika psichologine būsena, kad galbūt jis paskambins, galbūt jis atsiras. Tokia nežinia kankina. Aišku, žmogus apsipranta, bet tai tampa tokia chroniška gedulo būsena. Kažkas panašaus į depresiją, tai tikrai alina psichiką“, – teigia jis.
Pasak E. Šidlausko, būtent todėl svarbu apie tokias istorijas kalbėti ir nepamiršti žmonių, kurių likimas iki šiol nėra aiškus.
Psichologo teigimu, viešas priminimas apie skaudžias istorijas nebūtinai turėtų būti vertinamas kaip bereikalingas visuomenės jaudinimas. Jo manymu, svarbu nepamiršti empatijos tiems, kurie vis dar laukia atsakymų.
„Jeigu žmogus kalba, vadinasi, jam skauda, rūpi. Palinkėčiau kitiems daugiau empatijos. Niekas nekalba apie tokius dalykus, nes neturi ką veikti. Jeigu kalba, vadinasi, „dega“, skauda, todėl padėk, o ne pulk“, – sako psichologas.
Specialistas taip pat atkreipia dėmesį, kad visuomenė apskritai gali būti pavargusi nuo didelio neigiamos informacijos kiekio.
Aivaro Kilkaus dingimo byla
Anksčiau naujienų portalas tv3.lt rašė, kad baikeris A. Kilkus dingęs nuo 2017 m. spalio 15 dienos. Tądien, apie 17 val., jis motociklu išvyko iš namų Vilniuje, tačiau taip ir nebegrįžo. Jo buvimo vieta nebuvo žinoma.
Netrukus po jo dingimo buvo surengta didelio masto paieška, į kurią įsitraukė Viešojo saugumo tarnyba, gyventojai. Po kelių dienų Varėnos rajone buvo rastas apgadintas A. Kilkaus motociklas ir šalmas. Tąkart kelta pagrobimo versija.
A. Kilkaus ieškota šukuojant miškus, išieškota teritorija tarp Aukštadvario kartodromo ir Velnio duobės.
Per daugiau nei du mėnesius nuo jo dingimo, pareigūnai nustatė keturis įtariamuosius, kurie galėjo būti susiję su šia istorija, buvo pradėtas nužudymo bylos tyrimas.
Įtarimai buvo pareikšti baikerių klubo „Vorai MC“ lyderiui Laurynui Baltrūnui, jo žmonai ir dar dviem įtariamojo aplinkos žmonėms.
2019 m. vasario 21 d. įtarimai L. Baltrūnui, jo žmonai D. Baltrūnienei ir K. Jakui panaikinti. Iki pat šiandien, praėjus daugiau nei penkeriems metams, kūnas vis dar nerastas, o dingimo aplinkybės – paslaptingos.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
