Gynybinėje pilyje įsikurs muziejus, ji bus pritaikyta aktyviam turizmui. Pilies restauravimo ir pritaikymo projektą inicijavo Medininkų pilį valdantis Trakų istorijos muziejus.
Neturėjo šeimininko
Medininkų pilis stovi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, tačiau Nekilnojamojo turto registre ji įregistruota palyginti neseniai. Kuriozas? „Visko būna gyvenime, – nusijuokė Trakų istorijos muziejaus direktorius Virginijus Poviliūnas. – Buvo likę griuvėsiai, žemė ir paminklų dosjė. Kai tapome šeimininkais, susitvarkėme visą inventorinę bylą. Bet apie viską nuo pradžių. Iki 1974-ųjų Medininkų pilis buvo Trakų istorijos muziejaus fi lialas. Paskui ji buvo perduota tuometiniam Lietuvos istorijos - etnografijos muziejui. Atkūrus nepriklausomybę, po 1990 metų, pilis buvo išbraukta iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto ir tapo niekieno.
Medininkų pilį gelbėja Trakų istorijos muziejus (vist.lt nuotr.)
Prieš keletą metų Kultūros ministerija susigriebė, kad Medininkų pilis neturi šeimininko, ir pasiūlė ją mums. 2004-aisiais mes tą pilį ir perėmėme.“ Ar sudėtinga buvo įregistruoti XIII amžiuje pastatytą pilį? „Kas nedirba, tas neturi. Neslėpsiu, teko nemažai nuveikti. Bet svarbiausia yra tai, kad viską spėjome sutvarkyti laiku, parengėme pilies rekonstrukcijos programą. Atsirado ES struktūriniai fondai, iš kurių buvo paskirti pinigai. Mums pasisekė, kad turime dvi pilis. Trakų salos ir Medininkų pilims buvo paskirta po 8 milijonus litų. Dabar labai sėkmingai įgyvendiname pirmą Medininkų pilies rekonstrukcijos etapą“, – pasidžiaugė V.Poviliūnas.
Trečias kartas nemeluos
Per dvidešimtą amžių ne kartą buvo bandyta gelbėti, konservuoti, ramstyti, rekonstruoti Medininkų pilį. Taigi dabar Trakų istorijos muziejus yra Medininkų pilies gelbėtojas? „Nuolat nesisekdavo tai piliai. Trečią kartą grįžtame prie jos. Tikiuosi trečias kartas nemeluos, – šyptelėjo V.Poviliūnas. – Mes tą pilį sutvarkysime ir ateinančių metų viduryje pakviesime pirmus lankytojus. Daugybę metų nenaudotas vienas seniausių išlikusių Lietuvos mūrinių statinių atliks muziejinę paskirtį ir bus pritaikytas turizmui.“
1955–1956 m. Medininkų pilį tyrė architektas S.B.Lasavickas, o 1960–1962 m. – K.Mekas. Nuo 1961 iki 1979 m. pilis konservuota, restauruotos trijų vartų angos, dalis vakarinės sienos. Tuomet pilis, kaip respublikinės reikšmės architektūros ir archeologijos paminklas, priklausė Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui. 1974 m. joje buvo įrengta pilies istorijos ekspozicija.
Medininkų pilį gelbėja Trakų istorijos muziejus (vist.lt nuotr.)
1992 m. Paminklosaugos departamento ir Lietuvos kultūros fondo iniciatyva pradėta pilį tvarkyti. Pagal architektų darbų vadovo J.R.Glemžos, M.Mikulionytės ir konservatoriaus J.Mendelevičiaus projektą 1994–2000 m. buvo atstatomas pilies donžonas (atlikta apie 50 proc. darbų), konservuotos gynybinės sienos, restauruota dalis sienų XIII a. plytų mūro, sienos uždengtos apsauginiais čerpių stogeliais.
Pinigus rinko ir išeiviai
Donžono atstatymo darbus rėmė Amerikos lietuvių inžinierių Medininkų pilies fondas. Amerikos inžinierių ir architektų sąjunga (ALIAS) iniciatyvos atstatyti Medininkų pilį ėmėsi po 1991 m. liepos 31-osios nakties tragiškų pasieniečių ir muitininkų žudynių Medininkų poste.
Buvo įkurtas Medininkų pilies atstatymo fondas, kuriam vadovavo Leonas Maskaliūnas. Fondo iniciatyva 1993–2003 m. buvo parengti Čikagoje leidžiamo žurnalo „Technikos žodis“ penki numeriai, skirti Medininkų pilies atstatymo projektui. Istorikų, mokslininkų ir kalbininkų parengtos publikacijos sukėlė didelį susidomėjimą. Pilies restauracijai imta rinkti pinigus.
„Kiek žinau, buvo paaukota apie 20 tūkstančių dolerių. Nepriklausomybės pradžioje, kai doleris kainavo 4 litus, suma buvo įspūdinga. Dabar ta suma nuvertėjo, tačiau ji saugoma Lietuvos banke. Surinktą sumą norėta pervesti Trakų istorijos muziejui. Pasakėme, kad dabar mums tų pinigų nereikia, ir sutarėme, kad Amerikos lietuviai savo lėšomis prisidės vėliau, kai bus rengiamos ekspozicijos salės. Dabar tas įnašas paprasčiausia ištirptų kokioje nors restauruojamoje sienoje, kurios nei kam parodysi, nei pats pasidžiaugsi. Manau, kad ekspozicijos salėje galima bus deramai įamžinti ir mūsų tautiečių gerą valią“, – kalbėjo Trakų istorijos muziejaus direktorius V.Poviliūnas.
Primins Lietuvos didybę
Pagal plotą tai didžiausia gardinė (aptvarinė) pilis Lietuvoje ir viena didžiausių šio tipo pilių Rytų Europoje. Medininkų pilies kiemas užima 1,85 ha, o visas gynybinis kompleksas – 6,5 ha plotą. Ji laikoma analogiška Lydos ir Krėvos pilims, tačiau yra mažiausiai iš jų perstatyta. Nepaisant itin žvarbios žiemos, Medininkų pilyje verda tvarkybos darbai. Restauravimo ir pritaikymo projektą inicijavo Medininkų pilį valdantis Trakų istorijos muziejus, jį parengė architektas Robertas Zilinskas.
Pilis restauruojama ES struktūrinių fondų lėšomis. „Jau daug nuveikta, – pasakojo pilį aplankiusi Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Aušrelė Racevičienė. – Sutvirtintos sienos, uždėti stogeliai, atkurti įvažiavimo vartai, beveik baigtas restauruoti svarbiausias pilies akcentas – donžonas (viduramžių pilies gynybinis ir gyvenamasis bokštas). Įrengta inžinerinė infrastruktūra, komunikacijos. Neįgaliesiems ir vyresniojo amžiaus svečiams taip pat bus suteikta galimybė apžvelgti istorines apylinkes – jų paslaugoms veiks liftas, vienas iš sėkmingai restauravimo projekte suderintų šiuolaikinių reikalavimų.
Medininkų pilį gelbėja Trakų istorijos muziejus (vist.lt nuotr.)
Pilies fragmentai nuo 1961 metų iki šių dienų buvo ne kartą konservuoti, restauruoti, ir visus tuos restauravimo etapus nutarta išsaugoti lankytojų akiai.“ Pasak Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės, ateityje restauruota Medininkų pilis bus svarbi turizmui. Atsiveriant sienoms, Lietuvos svečius pradžiugins ir naujas turistinis maršrutas.
Pakeliui į viduramžius menančius Medininkus, šalia magistralės Vilnius–Minskas, įsikūręs klasicistinis Pacų, Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Oginskių, Platerių, Tiškevičių valdytas Nemėžio dvaras kol kas stovi apleistas. Tačiau ir jis mena LDK laikus – manoma, kad šioje vietoje Vytautas Didysis turėjo pilį.
Jei akmenys prabiltų
Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M.Strijkovskio kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Polocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M.Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių.
1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M.Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski“. „Pilis pastatyta ne kalvoje, ne pelkės saloje ir ne lygumoje, o šlaite, kurio pakilioji vieta pietų pusėje, o nuolaidžioji — šiaurės. Ji statyta labai nepatogioje vietoje — tuo ir išsiskiria iš kitų Lietuvos pilių.
Ją iš visų pusių juosia platus ir gilus griovys. Pilies kiemas nelygus, į pietus jis pakilesnis, nors kaip tik iš šios vietos griovio žemės neštos ir piltos į šiaurinę pusę, stengiantis kiemo paviršių išlyginti. Pakilesnėje vietoje žemė kieta, o nuolaidesnėje – minkšta, durpinga.
Kas ir dėl ko Medininkų pilį statė tokioje neparankioje vietoje? Juk vienoje šlaito pusėje grioviui iškasti ir kitoje iš griovio žemių šlaitui supilti reikėjo daugybės darbo. Apie žmones ir jų darbą pagalvojus, darosi aišku, kad Medininkų pilį pastatyti buvo galima tik esant valstybei su stipriu valdovu ir kad ji negalėjo atsirasti anksčiau negu Mindaugas tapo monarchu.
Kelis šimtus metų pilis netarnavo karo reikalams, o grioviai tebėra sveiki, užverstas tik įvažiavimas toje vietoje, kur turėjo būti pakeliamasis tiltas. Sienos neišgriautos ir akmenys neišgrobstyti. Reikia manyti, kad prie pilies nesikūrė miestas, o valstiečiai akmenų užtektinai turėjo savo laukuose. Kažin, kuris valdovas ją statė ir dėl ko. Aišku, pilis turėjo karinę gynybinę paskirtį. Bet kaip ji galėjo būti ginama, jeigu turi tik vieną bokštą, išmūrytą sienos šiaurės rytų kampe? Ji galėjo būti ginama šaudant ne iš kampinių ir ne iš sienos išsikišusių bokštų, o nuo sienos viršaus. Gal pilis statyta tuo metu, kai šaunamasis ginklas dar nebuvo paplitęs, o buvo naudojamas svaidomasis?
Kronikų žiniomis, kryžiuočiai Gediminą nušovę (1341 m.). Tai galėjo būti atsitiktinumas. Žalgirio mūšyje buvo kaunamasi šaltaisiais ginklais, keli kryžiuočių paleisti šūviai iš patrankų pėstininkų ir raitelių neišgąsdino, nors sviediniai jau buvo špižiniai ir atstojo akmeninius rutulius, bet dar nesproginėjo. Jie tiko pilių sienoms griauti. Ar buvo Medininkų pilies siena griauta stengiantis pramušti skylę ir kurioje vietoje, reikia atidžiau panagrinėti.
Savo pobūdžiu, įrengimais, taip pat statyba Medininkų pilis gimininga Lydos ir Krėvos pilims. Šios trys pilys greičiausiai ir amžiaus vienodo. Skirtumas tik tas, kad Lydos ir Krėvos pilys stovi gyvenvietėse, kurios virto miestais, o Medininkų net kaimu pavadinti negalima“ (Ištrauka iš istoriko Juozo Jurginio straipsnio „Medininkų pilis“, išspausdinto 1993 m. ALIAS žurnale „Technikos žodis“).
