Kaip pasirinkti silkę, kad šventės neapkarstų, o sveikata nepašlytų, pataria Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai.
Renkantis silkes šventiniam stalui, reikia žiūrėti, kad jos būtų nepageltusios, nepatamsėjusios, neištižusios. Ne visai šviežių ar pradedančių gesti silkių paviršiai būna pasidengę pilku ar gelsvu apnašu, oda lengvai plyšta.
Raumenys būna suglebę, neskrostų silkių – dažnai suplyšę pilvai.
Rūkytų silkių gedimo procesą rodo drėgnas, lipnus paviršius, suglebę raumenys, blankus, pilkšvas atspalvis, apkartusi, nemalonaus kvapo mėsa. Vertėtų prisiminti, kad dūmo skonio sūdytos silkės nuo tradicinių skiriasi tuo, kad jų gamybai naudojamos kvapiosios medžiagos, suteikiančios produktui dūmų aromatą.
Tradiciniu būdu tokios silkės nėra rūkomos. Atidarius pakuotes, rekomenduojama produktus suvartoti kiek galima greičiau. Jei išteka dalis sūrymo, neapsemtų žuvų riebalai greitai oksiduojasi, gali pakisti spalva (tapti geltona ar rusva), kvapas ir skonis.
Gyvos žuvys parduotuvėse turi būti laikomos švariame, prisotintame deguonies (aeruotame) vandenyje. Jos turi būti sveikos, be pašalinio kvapo, normaliai plaukioti.
Šviežių, atšaldytų žuvų oda turi būti blizganti ir stangri, gleivės skaidrios, pelekai ir uodegos neapdžiūvę, nesusiklijavę, žiaunos – šviesiau ar tamsiau raudonos, žiaunų dangteliai standžiai suglausti, akys išsipūtusios, švarios, ragena skaidri.
Šviežių žuvų raumenys turi būti standūs, elastingi, paspaudus pirštu, duobutė nedelsiant išsilyginti.
Beje, tai patikimas požymis, norint nustatyti ar žuvis sena, – tuomet įspaudus pirštu, duobutė ilgai išlieka matoma. Nešviežia, pradedanti gesti žuvis pasižymi gan būdingu amoniako kvapu.
Tokių žuvų oda matinė, žvynai pilkšvi, savaime iškrentantys, žiaunos murzinai žalios, gali sklisti puvimo kvapas. Specialistai tvirtina, kad žuvys su įkritusiomis ir drumzlinomis akimis, išsipūtusiais ar suplyšusiais pilvais, ištižusiais viduriais, atsiskyrusiais nuo kaulų raumenimis, maistui netinka.
