Sausuoju Azijos periodu visagalės dulkės kartais įsiviešpatauja visur ir kuria savo plačią imperiją – ant tavo batų ir fotokameros objektyvo lęšio, ant kompiuterio ekranėlio; jos geriasi į naują juodą fotografinį Vanguard krepšį... Tos dulkės kartais graužia gerklę, džiovina gomurį, primerkia akis. Jos užkariauja valstybes ir jų valstijas, išdžiovina upes ir tvenkinius, jų dugnuose pavirsdamos į purvą.
Pavyzdžiui, dabar čia, Nepale, visai prie Indijos sienos, kur maišosi Indija ir Nepalas, Nepalas ir Indija, o abi jos labiausiai persmelktos induizmo ir visaip istoriškai susijusios, susimaišiusios kraujo ir minties galiomis, giminystės ir religijos ryšiais; budizmu bei islamu ir dar kai kuo, pavyzdžiui, - išskirtiniu gyvybės mylėtojų džainizmu. Čia dar vakar vakare ėjom prie pagrindinio Bhairawa miesto kelio magistralės - gatvės, ir vakaro rūke, tamsoj, iš kažkur sklindančiuose dūmuose kilo dulkių stulpai nuo indiškų „furų“ ratų, gausiai prikrautų dėžių, maišų ir visokių ryšulių, tekėjo jų srautas gilyn į Nepalo žemę, skverbėsi į plaučius rikšų, minančių savo triračius duondavius vakaro tamsoj. Nuo automobilių šviesų ant dulkių imperijos kelio gulė ir kėlėsi, ilgėjo ir trumpėjo, išryškėdavo laikinoj šviesoj ir vėl pradingdavo tamsybėje fantasmagoriški praeivių ir rikšų triračių šešėliai, dviratininkų ir motociklininkų figūros. Dulkės maišėsi čia su žmonių balsais ir motorų riaumojimu, metalo žvangesiu, kai sunkūs suinkvežimiai kratosi, linguoja blogame kelyje. Ir žmonės – tie kiti, čiabuviai - ėjo į dulkes ir tarp dulkių, ir kartu ėjom mes. Ir jei rasi kažkokį kosminį žiūros tašką į šią Azijos dalį, į šią Dulkių imperiją, mes čia visi būsime tik dulkelės ant Galaktikos batų... Aš prisimenu dulkes New Delhi šiemet ir pernai Rajasthane, aš galvoju apie ypatingas dulkes Varanasyje, apie mirusiųjų kūnų dūmų dulkes, kurias įkvėpiau pernai gruodyje ten, prie šventojo Gango, prie moteriškos Gangos; tad rašau dabar apie dulkes restoraniuke prie autobusų stoties Bhairawa miestelyje, turinčiame ir kitą vardą, ir dulkės ateina iki manęs, nes nėra čia tokių durų, stiklo durų, kuriomis steriliai žiba restoranų įėjimai išėjimai Europoj ar Amerikoj.
Aš kažkodėl prisimenu bičiulio A. A. J. eilėraščio eilutę, kur „diena kaip dievas eina vieškeliu“, bet ji man tuojau pat sąmonėje „rekonstruojasi“ į „ diena kaip dulkė eina vieškeliu“... Nors čia ne tokie vieškeliai, ne tokie; šalia jų neplyti žalios vešlios pievos ir slėniai, čia viešpatauja Azijos sausra, Azijos dulkės; dulkės daug kur sumišusios su šiukšlėm, su degančių šiukšlių dūmais, o dalis tų šiukšlių tai plastikas; tai tas prakeiktas smirdantis ir viską nuodijantis plastikas, Azijoje tampantis „vertingu“ vargšų kuru, lauželiu pasišildyti ar net ugnele maisto gaminimui... Banalioji tiesa - iš dulkės esu kilęs, į dulkę pavirsiu - čia tampa ne tokia banali. Dulkė pagaliau yra ne tik dulkė, tai kažko be galo maža sinonimas ir simbolis, dulkė yra pradžios ir pabaigos ženklas, dulkė yra Buda, Kristus ir bet koks dievas; padidink dulkę ir, jei turi regą, regėsi kokią puošnią katedrą ar didelę budistų stupą su spalvotomis vėliavėlėmis; pasėk dulkę ir išauginsi lotoso žiedą – vieną iš kertinių Rytų simbolių, nes pagaliau kiekviena dulkė yra ir sėkla, ir būna sėklų, kurios iš tiesų tėra dulkės dydžio...
... ir diena kaip dulkė eina vieškeliu šitam pasaulio krašte, kur dievas beregint gali virsti dulke ir, atvirkščiai, persikūnyti į bet kokią gyvą ar negyvą formą; pasienyje šitų dviejų šalių – Nepalo ir Indijos, - kuriose nuolat valkatauja apie tris milijonus dievų, ir kol rašau šiuos žodelius, galbūt ką tik gimė dar nors koks vienas „legalus“ naujas induizmo dievas...
Aš džiaugiuosi, kad regėjau šitą Dulkių imperiją ir jos peizažus, raudoną saulę pro ryto vakaro smogą ar dulkių debesį, miestuose ir provincijose, virš cukranendrių laukų ir kaimo šunkelių, virš bananų plantacijų ir šiaudinių skurdo trobelių... Aš džiaugiuos (nors tos Azijos dulkės ne kartą man graužė gerklę), kad ėjau tuo dulkių keliu, prisiliesdamas prie beveik pirmykščių dievų atvaizdų jūros, prie visų religijų ištakų, slypinčių induizme; šioje šio Azijos laiko Dulkių imperijoje, kur viešpatauja sausra, o toj sausroj tebežydi kai kurie medžiai ir gėlės, plyti išsekusių upių purvas ir kažkur toli medžiams sapnuojasi musoniniai lietūs, kuriuos dar kada nors norėčiau patirti ir būti jų švariai išlytas. 2013 m. gruodis 14 d. Nepalas, Bhairawa (Siddharthnagar) – Lumbini
Alis Balbierius
