Viešindamos savo istorijas jos nori pranešti, kad tu nesi vienas.
Atsisakė sūnaus, nes kėlė grėsmę
Kaip pasakoja Jurgita, jos vaikas buvo labai sunkaus būdo – jis kėlė grėsmę tiek jai, tiek jos dukrai.
„Agresija, daužymas, mušimas. Mes nebegalėjome ištverti“, – pasakoja Jurgita.
Dėl šių aplinkybių Jurgita negalėjo sūnaus palikti vieno namuose, todėl negalėjo dirbti. Šeimą išlaikė vyras, o vėliau tarp emociškai išvargintų sutuoktinių prasidėjo nesutarimai.
„Specialistai linkėdavo daug kantrybės ir jėgų“, – apie tai, kad iš institucijų nesulaukė reikiamos pagalbos, pasakoja Jurgita.
Paskutinis lašas buvo tada, kai tarp vyro ir sūnaus kilo didelis konfliktas.
„Vaikas kėlė triukšmą, šoko pro langą, daužė daiktus – visko buvo. Tada supratau, kad nebegaliu“, – sako mama.
Jurgitai labai sunku, kad ji atsisakė auginti savo sūnų, tačiau, kaip pasakoja pati, jai teko rinktis tarp sūnaus ir šeimos saugumo. Visgi su sūnumi, nors jis gyvena kitur, palaiko ryšį:
„Aš bijau jį parsivežti, kad viskas grįš. Po to būtų sunku jam išvažiuoti. Todėl aš važiuoju pas jį, būnam, kalbam, bendraujam, bet parsivežti bijau.“
Editos istorija – smurtaujantis 8-metis ir institucijų gailestis
Editos sūnui dar tik 8-eri, tačiau jos situacija yra labai panaši į Jurgitos. Dėl iš sūnaus patirto smurto jai teko važiuoti į ligoninę.
„Pajutau, kad arba aš, arba jis. Tai buvo riba“, – sako Edita.
Moteris pasakoja, kad daug metų prašė institucijų pagalbos, tačiau jos negalėjo nieko pasiūlyti.
„Pavasarį buvo jo pirmasis nervinis protrūkis, kada jis puolė mane su peiliu ir žirklėmis. Kovo mėnesį jis atsigulė į ligoninę. Kai jį paleido, atvažiavo Vaiko teisės ir kitos tarnybos, visi į mane žiūri, visi manęs gaili, bet padėti neturi kuo“, – savo istoriją pasakoja Edita.
Moteris vaiką augina be tėčio, taip pat jos artimieji – brolis ir sesė – gyvena toli. O Edita šalia sūnaus priežiūros dar prižiūri ir neįgalius tėvus. Nors skaudu taip sakyti, tačiau mama nemato ateities su sūnumi.
„Mane apėmė visiška apatija, jokio gyvenimo džiaugsmo. Tu sukiesi kaip žiurkėnas rate, niekos gražaus tavo gyvenime nevyksta. Išgyveni dar vieną dieną, išgyveni dar vieną dieną. Eini miegoti ir žinai, kad naktį jis rėks, šauks. Kol valai dantis, jis rėkia, daužosi. Ir taip kiekvieną dieną“, – graudinasi Edita.
„Iš pradžių kumščiai – žandikaulis buvo išmuštas ir buvau su mėlyna akim, žnaiboma, spardoma. Kai pasilenkiau užsirišti batus, jis trenkė man į veidą“, – sako moteris ir sako, jog svarsto tą patį scenarijų, kaip pasielgė Jurgita – atsisakyti sūnaus.
Toma rado būdą, kaip sumažinti sūnaus agresiją
Aktorė, tinklaraštininkė Toma Razmislavičiūtė augina autizmo spektre esantį sūnų. Kaip pasakoja Toma, kai jam prasidėjo ankstyvoji paauglystė, ji išgyveno tą patį, ką ir Jurgita su Edita.
„Agresija atsirado labai netikėtai. Visai aplinkai, mokykloje tai buvo netikėta. Visi buvo nustebinti, išgąsdinti. Autizmą mėgstu lyginti su linksmaisiais kalneliais – mes galime būti nuokalnėje, visiškoje aukštumoje ir galvoti, kad viskas yra labai gerai. O staiga atsitinka kažkas tokio, kai su savo vaiku nebemoki gyventi.
Didžiausia mano baimė prieš pusmetį buvo, kad aš mirsiu savo namuose. Bijodavau užmigti ir nebeatsikelti – nemiga, nuovargis, širdies permušimas, panikos atakos. Bijodavau, kad jeigu nebeatsikelsiu ir sūnus liks vienas – kas tada?“ – pasakoja T. Razmislavičiūtė.
Visgi dabar situacija yra geresnė. Kaip sako Toma, pirmiausia jam buvo skirtas namų mokymas, o mama su specialistais pradėjo ieškoti agresijos priežasties. Kaip pavyko nustatyti, pagrindinė priežastis yra stresas.
„Tai nereiškia, kad mes kažką kaltiname, jog jį mokykloje skriaudžia. Ne. Tiesiog jam mokykloje visko yra per daug. Autistiškas vaikas tuo ir skiriasi nuo kitų, kad dalykai, kurie kitiems atrodo kaip norma, jam gali būti per daug. Jei kažkas apsirengęs raudonais drabužiais – jam jau nuo to gali pradėti skaudėti galvą, bet jis nesugeba pats suprasti, kas čia vyksta. Jis tai kenčia, kol tai perauga į agresiją“, – sako Toma.
Svarbu pagalba ne tik vaikui, bet ir sau
Tinklaraštininkė Ilona Plavksa taip pat augina autistišką sūnų. Apie tai, ką reiškia auginti tokį vaiką, ji atvirai dalijasi socialiniuose tinkluose. Pasak Ilonos, kai sužinojo apie sūnaus diagnozę, jai specialistai patarė pamiršti apie draugus, socialinį gyvenimą, keliones. Ilona pasakė, kad taip tikrai nebus.
„Radus pagalbą vaikui, radus terapijas, aš pasakiau sau, kad man irgi reikalinga pagalba. Nežinau, kaip susitvarkyti su emocijomis. Radau labai gerą terapeutą. Tai užtruko tris metus. Nuo tada susidėliojau visus stalčiukus į vietą. Negaliu pasakyti, kad man su sūnumi dabar yra lengva, bet yra lengviau ir jį, ir save suprasti“, – pasakoja Ilona.
Laidos „TV Pagalba“ studijoje taip pat kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė dr. Sigita Lesinskienė. Ji iš psichologinės pusės papasakojo, ką reiškia tėvams auginti vaikus su įvairiais sutrikimais.
Visą siužetą pamatykite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Laidą „TV Pagalba“ žiūrėkite kiekvieną darbo dieną 16:30 val. per TV3 televiziją.
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „TV Pagalba“.
