Poetas neslepia, kad jaunystėje norėjosi ir didesnės šventės, ir dovanų, ir tortų, tačiau su metais vertingesnis tapo buvimas su savimi:
„Gimtadienis – tai tokia diena, kurią mėgstu praleisti vienas. Ji grasina įtraukti į tam tikrą šurmulį, o kuo toliau, tuo labiau gyvenime norisi ramybės. Šitą dieną stengiuosi pabūti kažkur vienas su savimi gamtoje“.
Todėl šiandien Vytautas V. Landsbergis laiką leidžia vienas, dirbdamas įvairius kasdienius darbus ir sulaukdamas artimųjų bei draugų skambučių. Jis neslepia, kad keistas jausmas labiausiai aplanko dėl to, kad tai pirmas gimtadienis be mamos.
„Pirmi metai be mamos, tai toks yra jausmas, kad vienatvė tarsi padeda su ja būti, susigrąžinti. Ji paskambindavo šią dieną, sakydavo: „Dievulis tave laimina“ – toks būdavo gražus jos palinkėjimas. Šiemet tos dovanos negavau, bet manau, kad kažkuria prasme ta dovana atkeliauja“, – jautriai kalba poetas.
Nori neprarasti dėkingumo
Jis sako, kad praėję metai nuo vieno gimtadienio iki kito buvo itin darbingi ir karantinas net savotiškai dar labiau prie to prisidėjo:
„Metai buvo labai darbingi. Daug nufilmavome dokumentinio filmo apie Antaną Sutkų, dabar montuojame – turėtų būti labai gražus darbas ir šiaip labai miela pažintis su šiuo garsiu fotomenininku.
Pasiruošėme vaidybiniam filmui apie Kostą Kubilinską ir dzūką partizanų vadą, atlikome aktorių bandymus, dabar jau ketiname rudenį pradėti ir filmuoti – visokie tokie pasirengimai didesniems darbams.
Gyvenimas teka, džiaugiesi kūryba, kuri gali net ir karantino metu būti. Tas karantinas mums, tokiems stalo rašymo žmonėms, galbūt net padėjo nesiblaškyti, o šiek tiek daugiau pasidarbuoti“.
Vytautas V. Landsbergis mano, kad karantinas padėjo ne tik susikaupti darbams, bet ir permąstyti tam tikrus dalykus.
„Reikia viską permąstyti, nes karantino akivaizdoje pamatai melą, labai daug į paviršių iškyla netiesos. Tą galima pasakyti ir apie politiką, apie žmonių santykius ir apie savo kūrybą. Tokiose beveik ribinėse situacijose atsiranda suvokimas, kad nėra jokios tiesos ar garantijos – tiesiog reikia būti šioje dienoje, džiaugtis, laiminti visus ir neteisėjauti, kas čia yra labai teisus, o kas labai nusikaltęs“, – neabejoja poetas.
Paklaustas, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, Vytautas V. Landsbergis akimirką susimąsto:
„Kai pradedi įvardinti, ko trūksta, tai kažkaip tą trūkumą tarsi gilini. Iš tikrųjų, labai gera tiesiog būti. Būti su gamta, su žmonėmis, kuriuos pasieki savo mintimis, su draugais. Turbūt dėkingumas – ta dovana, kurios norisi neprarasti“.
