Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.05.23 11:00

Užsitęsusi pandemija ir karantinas visose gyvenimo srityse paskatino ieškoti naujų galimybių. Neįprastų kūrybinės raiškos formų pasiūlė ir kultūros įstaigos. Uteniškė tautodailininkė, menininkė Genovaitė Adiklienė draugus ir bičiulius pakvietė apsilankyti jau antroje virtualiojoje savo darbų parodoje. Pirmąją savo galerijoje buvo surengusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga, antrąją šiuo metu pristato Rokiškio krašto muziejus. 

Tapyba Genovaitei Adiklienei teikia didžiausią pasitenkinimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Tapyba Genovaitei Adiklienei teikia didžiausią pasitenkinimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Daugybę savo kūrybos parodų surengusiai Genovaitei nauja patirtis labai patinka. „Į virtualiąją parodą galiu pakviesti bet kuriame Lietuvos kampelyje gyvenančius žmones, – džiaugiasi nemažai palankių atsiliepimų iš Marijampolės, Kelmės, Panevėžio, kitų miestų jau spėjusi sulaukti kūrėja. – Šioje parodoje 20 anksčiau neeksponuotų tapybos darbų nuotraukų, antra tiek keramikos darbelių. Mano kūrybą papildo marčios Astos megztos riešinės.“ 

REKLAMA

Iš anksto metams sudėliotas parodų grafikas šiemet pasikeitė iš esmės. Į tradicines parodas pristatomus dailės, keramikos kūrinius pakeitė nuotraukos. „Teko ieškoti profesionalių fotografų, nes reikėjo pristatyti labai kokybiškas nuotraukas, kūrinių aprašymus, – pasakoja Genovaitė. – Kūrinių seką sudėlioja jos organizatoriai, todėl ir patiems autoriams būna staigmena, kaip ta virtuali ekspozicija atrodys.“ Lietuvos tautodailininkų sąjunga Genovaitės parodą paįvairino savo archyvuose saugomais ir autorės jau net primirštais paveikslais, taip maloniai nustebindama pačią kūrėją. Kiekvienas muziejus kuria savas virtualiųjų parodų pristatymo taisykles, tad staigmenas palankiai vertinanti G. Adiklienė nekantriai laukia, kuo nustebins virtualiai jos kūrinius pristatysiantis Kupiškio etnografijos muziejus. 

(25 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Tautodailininkė iš Utenos: „Jeigu ne negalia, žemę pėsčiomis būčiau apėjusi“

Savamokslė menininkė 

Genovaitė šypsosi nė pati tiksliai nežinanti, kiek paveikslų yra nutapiusi. „Esu surengusi 18 autorinių parodų, kiekvienoje eksponuota po 18–20 paveikslų, dalyvavau 36 bendrose parodose, taigi apie 400 tikrai bus, – į statistikos pasaulį leidžiasi nuo 2003 m. parodose dalyvaujanti Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, meno kūrėjo statusą turinti neįgali tapytoja. – Kiekvienai parodai reikia pateikti vis naujus paveikslus, kelis kartus eksponuoti tuos pačius – negarbinga.“ 

Genovaitė neslepia esanti savamokslė menininkė. Kadaise jaunystėje norėjo užsirašyti į Utenos dailės mokyklos rengiamus vakarinius kursus, bet nuolat atsirasdavo kokia nors kliūtis – tai buvo maži vaikai, tai vyras daug laiko komandiruotėse praleisdavo. „Didžiausiais mano mokytojais tapo... darželinukai. 47 metus vaikų darželyje dirbau. Kasdien vaikus mokiau ir piešti, ir tapyti. Viską teko pradėti nuo pradžiamokslio – parodyti, kaip šuniuką ar kačiuką nupiešti, padėti tai padaryti. Mokydamas prisitaikai prie vaikų galimybių, nekeli didelių reikalavimų. Taip ir prasidėjo mano primityvusis menas, dabar atrodo, kad nieko kito ir nebemoku. Menotyrininkė Alė Počiulpaitė sako, kad tai labai gerai, nes niekas manęs nesugadino, – pasakoja Genovaitė ir priduria: – Bet ir nepataisė – kaip piešiau su darželinukais, taip piešiu ir dabar.“ 

REKLAMA

Vis dėlto, pasak menininkės, niekam nekliūva, kad jos paveiksluose kartais neišlaikomos proporcijos, žmogaus galva per didelė ar rankos nevienodo ilgio. Dar daugiau – tai laikoma primityviosios dailės unikalumu. Ji vis prisimena menotyrininkų patarimą: „Tik nesumodernėk, piešk taip, kaip tau išeina. Jeigu sumodernėsi, prarasi savitumą.“ 

Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
62,5%
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
25,9%
Nežinau, man tai neaktualu.
11,6%

REKLAMA

Nepakartosi ne tik Monos Lizos šypsenos 

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko nuomone, G. Adiklienė turi savo braižą, kuriam būdingas gaivališkas tapybinis pulsavimas, valiūkiškai jaunatviškas pasakojimo intensyvumas. Pasak jo, Genovaitės kūrybinis procesas pagrįstas nuojauta, intuicija, naiviu nuoširdumu. Tuo jos darbai skiriasi nuo kitų. 

„Mano darbuose daug atvirumo, natūralumo, visada stengiuosi, kad juose netrūktų gyvybės“, – neslepia ir pati menininkė, daugiausia tapanti lietuvišką kaimą, jo papročius, tradicijas. Kūrėja sako niekieno darbų nekopijuojanti ir tikina, kad dviejų vienodų paveikslų net pati nenupieštų: „Tuo menas ir išskirtinis, kad kūrėjo jausmo, nuotaikos, vidinio pasaulio neįmanoma atkartoti.“ Pasak jos, daugybė profesionalių menininkų moka didžiulius pinigus, kad galėtų įsitaisyti Luvre priešais Monos Lizos paveikslą ir pamėginti jį atkartoti savo drobėse. „Bet dar nė vienam nepavyko to padaryti...“ – nesistebi G. Adiklienė. 

Genovaitės ištikimybė primityviajai dailei įvertinta įvairiais apdovanojimais. Vienas svarbiausių – visų tautodailininkų labiausiai vertinamoje parodoje „Aukso vainikas“ pelnyti pripažinimai. G. Adiklienė šioje regioninėje konkursinėje liaudies meno parodoje buvo nominuota net 6 kartus. Įvertinimo uteniškė sulaukė ir respublikinėse konkursinėse tautodailininkų tapybos darbų parodose M. Bičiūnienei atminti, A. Varno ir K. Šimonio premijoms laimėti. 

Už vieną žiemos vaizdą – keturi paveikslai ant papiruso 

Lankydamasi svečiose šalyse Genovaitė visada mėgsta pašmirinėti po meno kūriniais prekiaujančias parduotuvėles. Į tokią užsuko ir ilsėdamasi Egipte. „Norėjau dukrai lauktuvėms išrinkti ką nors meniško. Žvilgsnį patraukė papirusai. Kol juos apžiūrinėjau, prisistatė pardavėjas, ėmė girti savo prekes. O kai jam pasakiau, kad ir pati piešiu paveikslus, atnešė popieriaus, dažų ir paprašė ką nors nupiešti, – pasakoja Genovaitė, neslėpdama, kad tokia įvykių eiga ją gerokai nustebino. – Paėmiau, parsinešiau į kambarį. Du vakarus piešiau. Beje, antrą dieną, grįžusi po pietų, išvydau viešbučio kambarinių susibūrimą – keturios ar penkios moterys apžiūrinėjo mano paveikslą. Mane pamačiusios labai sutriko, bet ne tik nesupykau ant savo meno gerbėjų, o dargi pavaišinau jas lietuviškais saldainiais.“ 

REKLAMA

Genutės kūrinį įvertino ir meno kūrinių prekiautojas, kai ši jam įteikė lietuviškos žiemos paveikslą. Moteris prisimena: „Jis apžiūrinėjo, kraipė galvą, kažką kalbėjo – buvo aišku, kad tai, ką mato, jam netikėta, bet patinka. Nors Egipte sniego nebūna, gal iš filmų ar interneto jis žinojo, kas tai – purtė rankas, norėdamas parodyti, koks tas sniegas šaltas. Mano paveikslą (beje, jis buvo gana nemažas – 50 x 60 cm) jis pakabino pačioje matomiausioje parduotuvės vietoje, o man leido išsirinkti keturis papiruso paveikslus.“ 

Taip primityviosios dailės kūrėjos paveikslas pasiekė net Egiptą. G. Adiklienės kūrinių galima pamatyti Nacionaliniame dailės muziejuje, Pasvalio, Raseinių, Utenos, kitų miestų muziejuose. 

Geriausia dovana mamai – molio kaladė 

Dar vienos meno šakos – keramikos – Genovaitė ėmėsi net sau pačiai netikėtai. Švilpynes, molinius žaisliukus lipdė jos vyras Kazimieras. Silpstant sveikatai, vis dažniau žmonos pagalbos prašydavęs vyras išmokė Genovaitę ir molinukus į degimo krosnį pakrauti, ir kokio žvėrelio nulūžusią uodegėlę priklijuoti, iš naujo nuglazūruoti. O Kazimierui iškeliavus Anapilin, įvertinusi jo palikimą – apie 40 kilogramų likusio molio, glazūrų, nemažai kainavusią degimo krosnį, nusprendė: negi viską imsi ir išmesi, reikia pabandyti ką nors pačiai nulipdyti. 

„Pradėjau nuo nesudėtingų darbelių. Bičiulės įkalbėta nulipdžiau velniuką, juoda glazūra nutepiau. Jai patiko, bet man – nelabai. Mieliau lipdau angeliukus, kalėdinius, velykinius žaisliukus, prakartėles“, – pasakoja naują meną prisijaukinti besistengianti kūrėja ir prasitaria mintyse jau planuojanti naują kūrinį kasmet Rokiškio krašto muziejaus rengiamai prakartėlių parodai-konkursui. Idėją pasufleravo Ispanijoje aplankytose bažnytinio meno parduotuvėlėse matyti prakartėlių pavyzdžiai. „Aš savo prakartėlėms lipdydavau atskiras skulptūrėles, ten visos kompozicijos pritvirtintos prie pagrindo. Man ši mintis patiko, šiemet pabandysiu ir aš taip padaryti, – planais dalijasi Genovaitė. – Taip išvengi ir kito rūpesčio – kai parodos organizatoriai skulptūrėles į kompozicijas sudėlioja savo nuožiūra, o tai ne visada sutampa su kūrėjo įsivaizdavimu.“ 

REKLAMA

Keramikė užsimena, kad jos kūrinius paįvairins ir nauji šio svarbaus momento dalyviai: „Mes savo prakartėlėse „apgyvendiname“ jaučius, aveles, ispanai – kupranugarius. Pabandysiu ir aš jų nulipdyti.“ 

Genovaitės molinukų kolekcijoje – ir daugybė švilpynių. Moteris neslepia kurį laiką jas laikiusi menkaverčiais darbais, bet šią nuomonę pakeitė. Prieš trejus metus už jas G. Adiklienei net suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatas. 

„Kai Kazimiero paliktas molis baigėsi, buvau jau gerokai į keramiką įnikusi. Tai matydami vaikai iš Panevėžio dar pora kaladžių parvežė. Prieš penkerius metus 20 kg molio tekainavo tris eurus, buvo nebaisu ir lipdyti – jei nepavyks, menkas nuostolis. Dabar jau kas kita – keramika pasidarė brangus menas: molio kainos išaugo keturgubai, gerokai pabrango glazūra, „kandžiojasi“ ir sąskaitos už elektrą, ypač jei ruošiantis parodai reikia išdegti daug molinukų, – pasakoja Genovaitė. – Iš pradžių visą šita „amuniciją“ norėjau atiduoti į menus linkusiai anūkei, bet dabar jau Dailės akademijos studente tapusią Gerdą labiau traukė grafika. Vieną kitą švilpynę, lėkštę nusilipdė marti Asta, bet irgi tik sau. Taip ir likau viena prie to pečiaus...“ – šypsosi Genovaitė ir prasitaria, kad atitrūkti nuo keramikos neleidžia ir vaikai, nusprendę, kad geriausia dovana mamai – molio kaladė, be kurios iš Panevėžio paprastai negrįžta. 

Atvira naujovėms 

Genutės visur pilna, ji negali atsispirti norui ką nors naujo išbandyti. Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamose kūrybinėse stovyklose moteris ir naujus tapybos būdus, ir lino raižinius, ir netgi karpinius išbandė. Tiesa, po kiekvienos edukacijos prasitardavo, kad tikrasis jos pašaukimas – tapyba, būtent čia ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tiesa, savamokslė dailininkė neslepia, kad tapybos pleneruose sužinojo įvairių subtilių dalykų. „Supratau daug naudingų kompozicijos dalykų, kuriuos taikau iki šiol, – sako Genovaitė ir pasidžiaugia, kad šių pamokų teisingumu kaskart įsitikina apžiūrinėdama profesionalių menininkų darbus. – Dar labai norėčiau, kad kas nors atskleistų paslaptį, kaip nutapyti paveikslą, kuriame vaizduojami žmonės skleistų šviesą. Kartais žiūriu į kokį paveikslą ir atrodo, kad žmogaus akys, veidas, rankos – visas kūnas tarytum švyti. Man tai – didžiausia paslaptis, kurios niekaip negaliu įminti.“ 

REKLAMA

Aktyvios, smalsios, įvairiausioms naujovėms atviros moters gyvenimą šiek tiek pristabdė širdies liga. „Jeigu nebūčiau turėjusi negalios, turbūt žemę pėsčiomis būčiau apėjusi, – šypsosi pašnekovė. – Visą gyvenimą privalėjau pasisaugoti, sustabdyti save. Bet gal ir gerai – atsirado laiko prie paveikslo prisėsti, molį paminkyti.“

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.

Alvyra Žemaitienė
2020-05-24 20:11:29
Genute
Atsakyti
(25 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Tautodailininkė iš Utenos: „Jeigu ne negalia, žemę pėsčiomis būčiau apėjusi“
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Alvyra Žemaitienė 2020-05-24 20:11:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Genute   ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
Molėtiškiai Ramūnas Pivoras ir Gražina Turkina. Asmeninio archyvo nuotr.
Molėtiškiai Ramūnas Pivoras ir jo draugė Gražina Turkina turi judėjimo negalią, bet stengiasi kiek galėdami išsiversti be aplinkinių pagalbos. „Savo jėgomis susiremontavome ...
Mantas su mama Maryte Juknevičiene. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Vilniaus geležinkelio stotyje ant sienos kabo įspūdinga pano mozaika. Ją kartu su keramike Sonata Kazimieraitiene sukūrė negalią turintys vaikai ir suaugusieji. Mozaikoje yra ...
„TEDxKaunas Salon“ organizavo pokalbį apie autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones. Diskusijos įrašo stopkadras.
„KODĖL mes į negalią įprastai žiūrime su užuojauta ar netgi vengiame, šalinamės jos? KODĖL gi negalime pasižiūrėti į tai kaip į unikalią žmogaus GALIĄ?“ – būsimus atviros ...
Direktoriumi vadinamas Vasia kasdien tikrina, ar viskas kavinėje gerai veikia. Kavinės „Įtraukusis barista“ archyvo nuotr.
Minsko centre duris atvėrė kavinė „Įtraukusis barista“. Ji išskirtinė tuo, kad čia dirba negalią turintys žmonės – du juda neįgaliųjų vežimėliais, vienas turi regėjimo negalią, ...
Pyktis (nuotr. Shutterstock.com)
Pyktis, agresija būdingi ne vien psichikos negalią turintiems žmonėms. Vis dėlto kai kuriais atvejais dėl vienokių ar kitokių priežasčių šie žmonės tampa agresyvūs. Su tuo ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų