Mokslo sriuba

Ar pamenate tą įdomų jausmą, kurį patiriame sėdėdami automobilyje, dideliu greičiu lekiančiame per kelyje pasitaikiusį kalnelį? Parašiutininkams ir šuolių su guma mėgėjams šis jausmas dar geriau pažįstamas. Tai – laisvas kritimas, arba kitaip tariant – nesvarumo būsena. Ir jei kai kurie iš mūsų džiaugiamės galėdami kartais ją pajusti sekundei ar kelioms, tai astronautams nesvarumas yra kasdienybės dalis.

Tikriausiai kai kurie esame patyrę, kai iki dugno paspaudžiame greičio pedalą ir pajuntame, kaip mus pritraukia prie sėdynės. Tai sukelia malonų jausmą, pajuntame minkštą sėdynę ir didelį greitį. Bet jei šis spaudimas būtų žymiai didesnis, toks kokį patiria naikintuvų pilotai, daugelis neištvertume ir greitai prarastume sąmonę. Žvaigždžių miestelyje Rusijoje astronautai treniruojami 26 metrų centrifugoje.

Kokių tiltų žmonija tik nėra mačiusi! Pradedant rastų, jungiančių dvi upių puses ir baigiant net 164 km ilgio tiltais, kuriais kasdien kursuoja tuzinai traukinių. Tiltai ne tik padeda pasiekti norimą vietą, tačiau jie yra ir kultūros atspindžiai, kurių kiekvienas turi išskirtinę istoriją bei atspindi atitinkamo laikotarpio tendencijas. Lietuvos keliuose esančių 1497 tiltų bendras ilgis siekia net penkiasdešimt vieną kilometrą.

Akivaizdu, kad vanduo yra labai svarbus mūsų gyvenime – juk ir patys esame iš jo sudaryti, o kur dar būtinybė susišildyti puodeliu arbatos vėsų pavasario rytą, išplauti indus, išskalbti drabužius... Be to, kam nepatinka po dienos darbų atsipalaiduoti karštoje vonioje? Po šių procedūrų daugybę vandens paleidžiame vamzdynais nežinoma kryptimi. Kur jis nuteka ir kodėl tai turėtų mums rūpėti?   Palikęs mūsų skalbimo mašiną, vonią ar klozetą, nuotekomis virtęs vanduo išsiruošia į ilgą kelionę.

Vos prieš keletą dešimtmečių nuėję į parduotuvę nusipirkti pieno būtume turėję namo neštis sunkų stiklinį butelį. Tiesa, ne iš ekologiškų paskatų, o dėl to, kad alternatyvios taros paprasčiausiai nebuvo.

JAV prezidentas Džonas Kenedis 1961 m. inicijavo „Apollo“ programą. Prie šios sudėtingos ir nesuvokiamai brangios programos įgyvendinimo prisidėjo apie 400 000 įvairių specialistų bei daugiau nei 20 000 įmonių ir universitetų. Pirminis programos tikslas – sukurti raketą, galinčią žmones nuskraidinti į Mėnulį. Jį pasiekus, imta galvoti apie dar didesnius užmojus.

Paukščiai per kelias dienas įveikia nesuvokiamus atstumus. Gandrai nuskrenda apie 7, plėšrieji paukščiai – 6, jūrinės antys 3-4 tūkstančius kilometrų. Vieniems paukščiams nuskristi ilgus nuotolius padeda šilto oro srovės, gebėjimas sklandyti. Tačiau kai kurie, pavyzdžiui, jau minėtos jūrinės antys, sklandyti nemoka ir skrenda tiesiog iš jėgos, tankiai plasnodamos sparnais. Mokslo dėka, apie paukščių gyvenimą šiandien galime sužinoti labai daug.

Iškastinis kuras senka, jo ištekliai neatsinaujina. Šiek tiek baugina įvairios prognozės apie tai, per kiek laiko juos išnaudosime. Tačiau daug labiau gąsdina faktas, kad dėl didžiuliais kiekiais ir tempais deginamo iškastinio kuro pradėjo keistis mūsų planetos klimatas. Galite tuo netikėti, tačiau mokslininkai ir energetikos ekspertai sutaria vieningai – reikia ieškoti alternatyvių energijos gavimo būdų. Štai čia saulės energetikos durys atveriamos labai plačiai.

Pirmasis fotovoltinis (saulės – red. past.) elementas sukurtas XVIII a. viduryje, tačiau tai, kaip jis veikia, sugebėta paaiškinti tik XX a. pradžioje, garsiojo Alberto Einšteino. Tačiau ne tik jis, o ir daugelis kitų mokslininkų buvo įkvėpti Saulės ir jos spinduliuojančios energijos, kurią – jie buvo įsitikinę – galima panaudoti mūsų naudai. Dabartinių silicio saulės elementų pažangą skatino kosminės programos.