autizmo sutrikimas

„Nori gerti?“ – klausia rankose porą mineralinio vandens buteliukų laikanti Justina. Mandagiai padėkoju ir atsisakau. Mergina apsisuka ir nueina, bet netrukus sugrįžta. „Nori gerti?“ – vėl klausia ji. „Noriu“, – šįkart pasiūlymą nusprendžiu priimti, bet ji tik ilgėliau pažiūri į mane ir vėl nueina...  Justinos mama Kristina sako, kad tai – vieninteliai dukros tariami žodžiai. Kodėl būtent ši frazė, negali atsakyti nei medikai, nei tėvai.

Alytuje gyventi Klementina Gruzdienė išgyvena, kad jos septynerių metų sūnui Vincentui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, gali tekti karantinuotis ne kelis mėnesius, o ne vienus mokslo metus. Alytuje esančią mokyklą-darželį „Drevinukas“, kurią lanko Vincentas, siūloma uždaryti ir palikti tik vaikų darželį. Kodėl ši reforma mamai taip kelia nerimą?  Vincukas mokyklą-darželį lanko jau metai.

Autizmo sutrikimą turintys žmonės mūsų visuomenėje vis dar suvokiami kaip ligoniai. Šie vaikai mažai kalba, vengia akių kontakto, nereaguoja į savo vardą, bet tuo pat metu gali tapti genijais ir savo srityje pasiekti didžiulių aukštumų. Laidoje „TV Pagalba“ – atviras pokalbis su žmonėmis, kurie su autizmu susiduria kiekvieną dieną ir kovodami su šiuo sutrikimu pasiekė nuostabių rezultatų.  Kad yra „kitoks“ vaikas Tomas suprato tik būdamas šešiolikos metų.

Panevėžietė Dalė Oniūnienė karantino laiką leidžia ir šv. Velykoms ruošiasi kartu su dviem anūkėmis. Karinai – 17, o autizmo spektro sutrikimą turinčiai Serenai – 15. Vyriausias anūkas Raimilas jau kuris laikas gyvena Olandijoje, jam 24-eri. Prieš 26 metus našle likusi Dalė prieš penkerius metus palaidojo ir savo vienturtę dukrą Astą, bet jau nuo 2010-ųjų beveik ant jos vienos pečių gulė rūpestis trimis dukters vaikais.  Serena gimė 2004 metais, prieš pat Kalėdas.

Šiauliečiui Laurynui – jau dvidešimt. Vaikinas iki šiol nemoka apsirengti, susisagstyti sagų, užrakinti durų, bet žino visus pro namus važiuojančių autobusų tvarkaraščius ir gali negalvodamas pasakyti, kokia savaitės diena buvo bet kuri data. Pasak vaikino mamos Vidos, autistiški žmonės yra labai skirtingi. Jai iki šiol nepavyko sutikti nė vieno panašaus į jos Lauryną.  Vida pasakoja ilgai netikėjusi tuo, kad jos Laurynas turi autizmo bruožų: „Diagnozė sūnui buvo nustatyta labai keistai.

Taikomosios elgesio analizės konsultantė Laima Dzikevičienė jau 6 metus savo sūnų moko namuose. Ji pataria visiems tėvams pasinaudoti atokvėpiu tarp darbų bei rūpesčių ir skirti daugiau dėmesio savo vaikams, ypač jei jie turi raidos sutrikimų. Tai gera proga pamokyti juos socialinių įgūdžių ir savarankiškumo.  Vilnietės Laimos sūnui Sauliui dabar 10 metų.

Vilniuje kovo 7 dieną prasidėjęs Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ kvietė į išskirtinį islandų režisierių Kristjáno Kristjánssono ir Bjarney Lúðvíksdóttir filmo „Nematomosios“ („Seeing the Unseen“) seansą. Praėjusių metų balandį pasirodžiusiame filme apie savo gyvenimą pasakoja 17 autistiškų Islandijos moterų.

Išgirdę, kad jų vaiko raida sutrikusi, tėvai dažnai net nesuvokia, ką tai reiškia. Nepasirengę išgirsti skaudžios ir labai netikėtos žinios išsigąsta, kaltina save arba ieško kaltų. Kur tėvai, auginantys raidos sutrikimų turintį vaiką, turėtų gauti taip jiems reikalingos pagalbos, išgirsti patarimų?  Apie tai, kokios konkrečios pagalbos reikėtų, sutiko papasakoti mamos, auginančios raidos sutrikimų turinčius vaikus.

Psichologė Rūta Klišytė įsitikinusi, kad norint priimti autistiškus žmones neužtenka tik geros širdies, noro padėti, bet reikia dar ir daug ką suprasti. Tačiau svarbiausia – netaikyti visiems lygiavos principo ir priimti kiekvieną tokį, koks jis yra.  „Mes visi turime kokių nors išskirtinių bruožų, esame savotiški. Tai mums ir trukdo gyventi, bet galbūt ir padeda. Būkime tolerantiški ir nelaikykime savęs kokiais nors išskirtiniais. Normalu, kad visi skirtingi.