Stasys Jokūbaitis

Visai neseniai į Airiją emigravę lenkai prieš kurį laiką pareiškė, kad lenkų kalba drauge su airių ir anglų kalbomis turėtų būti pripažinta oficiali valstybinėse įstaigose. Šios iniciatyvos autorius šešerius metus Airijoje gyvenantis lenkų žurnalo „Sofa“ leidėjas Marcinas Vrona tuoj pat sulaukė karšto tautiečių palaikymo.Savo planus lenkai grindžia tuo, kad į svetingai juos priėmusią Airiją lenkų dabar prigužėjo tiek, kad jie tapo antra pagal dydį etnine grupe šioje šalyje.

Emigracija tapo visuotiniu reiškiniu Lietuvoje. Apie tai dabar nuolat rašo laikraščiai, kalbama televizijos ir radijo laidose, diskutuojama autobuse, gatvėje ar prie kavos puodelio. Sunku būtų rasti žmogų, kuris sunkią akimirką niekada nesvarstė: dar bandyti kapstytis ekonominės krizės nualintoje gimtinėje, ar skaudama širdimi atsisveikinti su šeima, draugais ir ieškoti vietos po saule svetur.Praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo beveik 60 tūkst. gyventojų, o imigravo – 15,7 tūkst.

Kas sakė, kad Lietuvoje nuobodu gyventi? Anaiptol – tik spėkit aikčioti nuo plyksinčių skandalų. Ir ne bet kokių, o vienas už kitą garsesnių ir klampesnių, po kurių rieda net aukščiausių pareigūnų, įvairių žinybų vadovų galvos, o ką tik buvę galingieji tampa įtariamaisiais. Vaizdelis, švelniai tariant, įdomus. Valstybę drebina skandalas po skandalo.

Įdomu, kaip pasirodytume pasauliui, jei koks nors aukštas mūsiškis politikas staiga paragintų, tarkime, JAV pakeisti mums nepatinkantį imigracijos ar švietimo įstatymą? Tikriausiai daug kas dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus tokiam politikui pasukiotų ties smilkiniu pirštu.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, ne juokais susirūpino politinių partijų finansavimu. Lengviausia ją dabar būtų apkaltinti populizmu, nes valstybės vadovė užsimojo prieš labiausiai tautos nemėgstamą instituciją – politines partijas. Naujausių visuomenės apklausų duomenimis, jomis pasitiki vos keli procentai mūsų tautiečių. Kodėl? Juk būtent per partijas mes išrenkame valdžią, kuri dažniausiai visus ketverius metus vairuoja mūsų valstybės laivelį.

Ar pastebėjote, kokios geros, įsijaučiančios į paprastų žmonių rūpesčius pastaruoju metu tapo mūsų partijos? Jau ir prievarta nusavintas pensijas kitąmet žada mokėti tokias, kokios buvo iki nelemtos krizės, ir minimalų atlyginimą kilstelėti ne realiais trisdešimt keliais litais, o iki tūkstančio. Pažerta ir daugiau įvairių pažadų. Kas atsitiko? Iš esmės – nieko. Tik padvelkė rinkimais. Nė viena valstybės institucija nėra taip koneveikiama kaip politinės partijos, Seimas, Vyriausybė.

Net vaikas pasakys: ką nors nugriauti daug sunkiau negu pastatyti. Tačiau su Ignalinos atomine elektrine, atrodo, viskas yra kitaip. Ko vertos mūsų valdžios vyrų kalbos apie naujos atominės elektrinės statybą, rožiniai planai ir pažadai po kelerių metų turėti savo jėgainę, jei niekaip nesugebama išmontuoti senosios. Tai, kas dabar vyksta uždaromoje mūsų atominėje elektrinėje, kitaip kaip chaosu nepavadinsi. Beje, ir gana pavojingu.

Kažin ar daug pasaulyje rasime valstybių, kurių piliečiai nemoka valstybinės kalbos, nenori jos išmokti ir net protestuoja, kai sudaromos sąlygos ją išmokti. Tačiau ar ne taip dabar atrodo padėtis Lietuvoje? Antrą prasidėjusių mokslo metų dieną kai kurių politikierių suorganizuota dalis Lietuvos lenkų mokinių patraukė ne į mokyklas, o buvo nugabenti prie prezidentūros rūmų protestuoti prieš naująjį Švietimo įstatymą.

Kažin ar gali būti kas nors blogiau valstybėje, kai joje nepaisoma įstatymų, o valdžia viešai rodo savo bejėgiškumą. Nėra į ką apeliuoti Įvairūs pažeidėjai elgiasi taip, tarsi gyventų kokioje nors niekam nepriklausančioje negyvenamojoje saloje. Ar ne taip galima pamanyti matant, kaip Palangos valdžia niekaip negali atsikratyti visą sezoną nelegaliai veikiančių olandiškų atrakcionų.

Beveik po kiekvienų rinkimų, keičiantis valdžiai, ministerijose, įvairiose žinybose ir savivaldybėse kurį laiką tvyro nerimo, savotiško sutrikimo ir laukimo nuotaikos. Kodėl – jokia paslaptis. Daugelis puikiai supranta, kad naujai išrinktieji rinksis ir naujus darbuotojus.Nebūtinai geresnius, tačiau savus, lojalius, iš savo partijos narių ar rėmėjų rato. Būdų, kaip atsikratyti senųjų darbuotojų, yra įvairiausių. Vienas populiariausių – reorganizacija.

„Gaila, bet drįstu pasakyti: esu nusivylęs ir labai nusivylęs Seimu“, – neseniai interviu Lietuvos televizijai pareiškė kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Pripažinkime, tai labai skaudus mūsų įstatymų leidėjų vertinimas. Ar yra kokia nors išeitis? Yra – atsakingiau rinkti savo atstovus Seime. Bet prasidėjus rinkimų kampanijai, tai dažniausiai pamirštama.

Praėjusį savaitgalį pelnytai galima pavadinti politiniu, nes buvo sprendžiamas net kelių partijų likimas. Krizės ir žmonių pasitikėjimo stiprokai aplamdyta Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) laižėsi atsivėrusias žaizdas, dar sykį konstatavo, kad partijos pirmininku išrinktas Andrius Kubilius, dalijosi likusius partinius portfelius ir braižė optimistinius planus ateičiai.

Vos spėjome atsikratyti didžiulių, kai kam net infarktą sukeliančių sąskaitų už šildymą, ir štai naujas išbandymas. Per patį karštymetį nuo liepos 1 dienos bendrovei „Lietuvos dujos“ už vadinamąjį žydrąjį kurą jau vėl turėsime mokėti brangiau. Ta data, be kitų priežasčių, pasirinkta, ko gero, neatsitiktinai. Atostogaujantys, vasaros šiluma besimėgaujantys mūsų tautiečiai nė nepajus, kad kiekvienas jų namo ar buto skaitiklio apsisukimas nuo vidurvasario jau brangesnis.

Tokia liaudies išmintimi, atrodo, vadovavosi Lietuvos socialdemokratai, kurie vėl Algirdui Butkevičiui patikėjo vadovauti partijai. Bičiulių vedliu dar vieną kadenciją jis tapo iš esmės be konkurencijos, nors iš pradžių buvo sudaryta regimybė, kad kova dėl partijos lyderio posto vis dėlto vyks, gal net ir aštri, nes visi pretendentai – ne politikos naujokai.

Anądien po Vilnijos kaimus ir miestelius pasižmonėjęs vienas pakaunės gyventojas buvo tiesiog šokiruotas. „Pamaniau, gal netyčia peržengiau Lietuvos ir Lenkijos sieną bei atsidūriau kaimyninėje valstybėje. Gyvenviečių, gatvių pavadinimai, įvairios nuorodos užrašytos lenkiškai. Sutrikęs pasitikslinau sutikto žmogus ir išgirdau lenkiškai: „Ne, to jest Litva“, – pasakojo į redakciją užsukęs svečias.

„Kiekvienas sunkmetis išryškina tai, kas giliai glūdėjo mūsų sielose. Geri žmonės tampa dar geresni ir jautresni kitų vargui, o savanaudžiai tampa dar didesni egoistai. Kai jiems nepasiseka įgyvendinti savo norų, tuomet jie tampa labai pikti. Man gaila šitų žmonių. Didžiausia nelaimė nėra sunkios gyvenimo sąlygos, bet nesugebėjimas su Dievo pagalba tas sąlygas pakelti ir net gauti iš jų dvasinės naudos“ , - sako Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Vargu ar buvo galima sugalvoti didesnę nesąmonę, kaip rinkti vietos valdžios atstovus pagal partijų kandidatų sąrašus. Vasara – atostogų metas. Tačiau ilsisi ne visi – net kai kurie politikai ramiai nemiega, nors šiuo metu ir galėtų. Kas gi vis dėlto drumsčia šventą jų ramybę? Atspėjote – artėjantys savivaldybių tarybų rinkimai. Tiesa, iki jų dar tolokai – visas pusmetis. Miestų ir rajonų savivaldybių tarybas rinksime kitų metų vasario 20-ąją arba 27-ąją, kaip nuspręs Seimas.