Julius Naščenkovas
Apie blaivų protą: viskas normalu?
Savaitgalį perskaičiau Egidijaus Vareikio interviu apie jo kovą su alkoholizmu: Seimo narys prisipažįsta kenčiantis nuo priklausomybės ugniniam vandeniui. interviu ėmusi žurnalistė nesuabejojo jo tinkamumu vykdyti įstatymų leidėjo pareigas. mažumėlę keista, pamaniau. vienas iš 141, turinčio teisę priimti esminius sprendimus, nesigina virš dvidešimt metų stokojęs blaivybės – ar ir tau, skaitytojau, nekyla abejonės dėl jo darbo kokybės? O man abejonių kyla.
Apie blaivų protą
Aš nenustebčiau, jei krepšinio klubas „lietuvos rytas“ sulauktų finansinės injekcijos. lrytas.lt skaitmenoje ir popierinėje versijoje alkoholio gamintojai jau kuris laikas gauna velnių: politikai prisipažįsta kovojantys su alkoholizmu, skelbia savo sėkmės istorijas ir nesigėdija savo girtų praeičių. Štai Egidijus Vareikis liudija, kad alkoholis – jo priešas, bet narsusis konservatorius priešų nebijo. džiaugiuosi jo atkaklumu, kaip ir džiaugiuosi bet kurio žmogaus sveiku pasirinkimu.
Asfiksijos karta
Prisipažinsiu, gėda. Gėda, nes nedūstu. Praleidau progą, stovėdamas minties tranšėjose, pajusti moralinį ryšį su Tomu Venclova, Algirdu Patacku, Romu Gudaičiu, Eligijumi Dzežulskiu ir kitais minties meno advokatais.
Tiesą pasakius, nesuprantu dūstančiojo ir dusinančiojo priešpriešos. Atrodo, kad tuo metu jie kaip reta panašūs: vienas negali įkvėpti, o kitas, sulaikęs kvėpavimą, visą save koncentruoja į (už)dusinimą.
REKLAMA
REKLAMA