Benediktas Januševičius

Spalio 12-13 dienomis Vilniuje vyko tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp: Vasaros 5“. Iš tiesų jokios klaidos čia nėra. Praėjusį savaitgalį ligoninėje, įsikūrusioje šiuo žinomu adresu, reiškėsi savotiški menininkai, besistengiantys sukimšti į viena vaizdą, garsą bei poeziją.Jau pats festivalio adresas yra ganėtinai iškalbingas, skatinantis kai kuriuos apmąstymus bei išvadas apie kūrėjų psichines galias bei negalias.

Spalio 5–6 dienomis Druskininkuose jau aštuonioliktą kartą vyko tarptautinis Poetinio Druskininkų rudens festivalis. Šiųmečio festivalio dėmesys buvo nukreiptas į romaniškomis kalbomis (prancūzų, ispanų, italų ir kt.) rašančius poetus; gvildenta mįslinga tema „Eldorado už kampo: artima ir tolima literatūroje“. Spalio 5-osios vidudienį prasidėjęs tradiciniu PDR vėliavos pakėlimu, festivalis persikėlė „Dainavos“ centro didžiąją salę, kur buvo diskutuota festivalio tema.

Pokalbis apie šį bei tą su rašytoju Tomu Arūnu Rudoku (nuotraukoje) naujutėlaitės knygos skambiu pavadinimu „Pornomūza“ pasirodymo proga Apie knygą Su Tomu A. Rudoku mudu seni bičiuliai, ir vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Todėl, sutarę susitikti jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje, į susitikimą abu atėjome pusvalandžiu anksčiau. Tačiau išsiblaškę po skirtingus kavinės kampus nepamatėme vienas kito. Tiesiog kantriai lūkuriavome ir tiek.

Žvilgtelėjus į R. Flanagano, laikomo vienu geriausių Tasmanijos rašytoju, biografiją, susidaro įspūdis, jog šis žmogus (be to, istorikas ir kino režisierius) ne kaži ką ir veikia: rašo romanus ir skina premijas. Na, dar yra vedęs ir augina tris vaikus. Neblogai. Nepaisant to, šis Kaliopės išbučiuotasis rašytojas savo trečiojo romano veikėją Guldą nusprendė gerokai pakankinti, apgyvendindamas jį pačiame Žemės užpakalyje – XIX a. pradžios Tasmanijoje, ir dar kalėjime.

„Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis“ – viena iš daugybės tų knygų, kuriose autoriai linkę išlieti savo širdį, t.y. rašyti apie save ir kalbėti visas išmintis bei kvailystes, kirbančias jų galvelėse.   Smagu, jei rašyti linkusiems išpažinėjams funkcionuoja bent 0,04 proc. smegenų. Tačiau jeigu protelį visiškai išstūmė drabužių dizainerių vardai, siuvyklų bei parduotuvių pavadinimai bei kainoraščiai – ne kas.

Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, D. Jazukevičiūtei rašyti romanus nėra jokio pavojaus – vis vien išeina poezija. (Šitaip profesorė teigė Rašytojų klube š. m. birželio 6 d., apie 18.30.) Paaiškinsiu. Iki šiol Dalia Jazukevičiūtė yra parašiusi daugybę laikraštienos, esė ir tris poezijos knygas. „Anarchistės išpažintis“ – tai pirmasis jos ilgai svajotas ir pagaliau parašytas romanas, kuriame gausu trumpučių... eilėraščių.

Man patinka istorijos, kurios baigiasi gerai. Tokios istorijos, kuriose blogiukai galop būna nubausti, o gerieji, pasakojimui pasibaigus, ilgai ir laimingai gyvena. Tenka pripažinti, jog esu savanaudis, nes tam, kad šią akimirką galėčiau pajusti malonumą, kas nors turi dešimtis ar net šimtus metų klajoti knygų puslapiuose ar kur nors už jų, kai tuo metu jų amžininkai niekdariai mėgaujasi amžinosiomis atostogomis eglynėlyje.

Kadaise, 1988-aisiais, kai dar buvau pakankamai jaunas, kad galėčiau mokytis mokykloje, aš, kaip ir daugybė vaikėzų, turėjau susirašinėjimo bičiulį. Bičiulis buvo vokietis, Jorgas vardu. Jis gyveno Hanoveryje, kuris tuo metu ypač meiliai bendravo su mūsų miesteliu. Įskilus “geležinei uždangai”, sėdau į traukinį ir išvažiavau. Į Vokietiją. Į Hanoverį. Pas Jorgą. Prasidėjo viskas – linksmai, o baigėsi kaip visada. Nieko nepadarysi.

Tiesą sakant, balandžio 30-osios vakarą man buvo liūdna. Na, ką ten liūdna. Aš net apsiverkiau. Ne dėl laisvės. Juk negali prarasti to, ko niekada neturėjai. Tiesiog gan ilgai buvau maitinamas kalbomis apie tai, kaip nesulaikomai kyla gerovė, kaip žaibo greitumu sąmoningėjama, o pasirodo, esame tokie pat, kokie ir buvome. Tiek pastaruosius 14 metų, tiek pastaruosius 140 metų, tiek ir pastaruosius 1400... Oi, tiek aš neprisimenu.