Pokalbyje su A. Lebedenko jis atskleidė ne tik savo asmeninį kelią iš gatvės nusikalstamos aplinkos į pareigūnų gretas, bet ir pateikė atšiaurią šiandienos jaunimo bei narkotikų rinkos realybę.
„Nusikalstamas kelias jaunystėje nesibaigia kalėjimu – jis dažniausiai baigiasi laidotuvėmis nesulaukus trisdešimties. Ketvirtokai narkotikus jau perka per paštomatus bei parduotuvių saugojimo skyrius, o gauna juos guminukų, čiulpinukų ir sintetika pamirkytų skanėstų pavidalu. Tėvai apie tai dažniausiai sužino tik tada, kai vaikas atsiduria reanimacijoje. Kasdien Lietuvoje į gydymo įstaigas patenka trys jauni žmonės, kurių pirmasis sakinys medikams būna: „Aš tik veipą rūkiau.“
Šia šiurpinančia statistika ir atvira patirtimi dalijasi buvęs Kauno policijos pareigūnas Dalius Mackela. Beveik tris dešimtmečius atitarnavęs patrulių ir specialiųjų operacijų padaliniuose, dešimtmetį dėstęs Lietuvos policijos mokykloje, šiandien Dalius užsiima prevencine veikla – veda mokymus pareigūnams ir skaito paskaitas moksleiviams apie narkotikų plitimo grėsmes.
Nuo paniekos policijai iki pareigūno uniformos
Dalius Mackela neslepia, kad jo paties vaikystė prabėgo rajone, kuriame galiojo atšiaurios gatvės taisyklės, o nusikalstamas elgesys tarp bendraamžių buvo laikomas autoriteto ir prestižo ženklu.
„Augau tokiame rajone, kuriame chebros mąstymas buvo, kad rinktis blogus dalykus yra populiariau, įdomiau ir garbingiau. Iki šešiolikos metų aš taip pat į pareigūnus žiūrėjau su labai didžiule panieka. Tai buvo kategorija žmonių, kuriems reikia kenkti arba nuo kurių reikia slapstytis“, – kalbėjo jis.
Lūžis įvyko ne dėl staigaus ideologinio nušvitimo, o iš gilaus sąžinės balso ir empatijos savo artimiesiems. Paauglys pastebėjo, kad tėvai, besistengiantys suteikti jam viską, ką gali geriausio (aprengti, nupirkti naujesnį dviratį ar kedus), patiria nuolatinį stresą ir skausmą dėl jo poelgių. Tuo tarpu gatvės „chebra“ neduoda visiškai nieko.
„Ką man duoda chebra? Nieko. Pagalvojau, kad nenoriu skaudinti savo tėvų. Viduje kiekvienas turime sąžinę, kuri kalba tiesą. Atsisėsdavau po įvairių rūpesčių, matydavau verkiančią mamą, susirūpinusį tėtį ir supratau – elgiuosi neteisingai. Priėmiau sprendimą, kad palieku visus šituos savo draugus, visą rajoną ir einu į policiją“, – teigė vyras.
Perėjus į kitą barikadų pusę, buvę kiemo draugai, nors ir nustebinti, reagavo su tam tikra pagarba: jie atsitraukė be konfliktų, nesiūlė nelegalių sandorių ir netyrė ribų, nes jautė tarpusavio pagarbą.
Vaikystės kiemo draugų likimas: laidotuvės nesulaukus trisdešimties
Skaudžiausia pamoka, kurią D. Mackela išsinešė iš savo jaunystės rajono – nusikalstamo kelio kaina yra žymiai didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nusikaltėlio įvaizdis subliūkšta susidūrus su atšiauria realybe:
„Liūdniausias dalykas, kad man teko matyti visų jų laidotuves. Ir jų amžius nebuvo tas, kur pasiekia senatvę. Amžius – nuo dvidešimt iki trisdešimt su trupučiu metų. Jauni vyrai. Visos tos nesavalaikės mirtys... Neįtikėtinai skaudu, kai sustoji prie draugo kapo ir supranti, kad tie neteisingi pasirinkimai turi negrįžtamas pasekmes.“
Naujoji grėsmė moksleiviams: sintetiniai spąstai nuo 4–5 klasės
Didžiausią nerimą šiandien kelia narkotikų vartojimo jaunėjimas. D. Mackela atskleidžia, kad pirmieji bandymai atliekami jau 4–5 klasėje (9–11 metų vaikų grupėje).
Kaip narkotikai pateikiami vaikams?
Senieji stereotipai apie švirkštus ar tabletes nebeveikia – rinka prisitaikė prie vaikų pagal jiems patrauklius pavidalus ir skonius:
- Saldainiai ir guminukai: Mirkyti sintetinėse psichoaktyviosiose medžiagose, turintys malonų skonį.
- Čiulpinukai ir purškikliai į burną: Pateikiami kaip nekalti skanėstai ar burnos gaavikliai.
- Mirkyti „snusai“ (kramtomasis tabakas): Įprastas nikotino maišelis pamirkomas stiprioje sintetikoje, kad sukeltų žaibišką priklausomybę.
- Elektroninės cigaretės („veipai“): Chemikalų skysčiai, kurių sudėtis neturi nieko bendro su oficialia markiruote.
„Tai mūsų mažieji Kolumbai. Jiems niekas nesako, kad čia narkotikai. Jiems sako: čia ledinukas, bet su priedais, paturbintas, tau patiks. Kasdien į gydymo įstaigas atvežami 3 jauni žmonės apsinuodiję, ir jų pirmas sakinys medikams būna: 'Aš tik veipą rūkiau'. Lietuvoje per metus parduodama apie 130 tonų garinimo skysčio iš juodosios rinkos“, – sako Dalius Mackela.
Tragiškas Jonavos atvejis
D. Mackela paminėjo sukrečiantį įvykį Jonavoje, kai jaunuolis parūkė iš pažiūros įprastą garintuvą. Po penkių parų intensyvios kovos Kauno klinikose vaikino gyvybė užgeso ant medikų rankų. Gydytojas profesorius Rimantas Kėvalas konstatavo, kad medikai net nesugebėjo identifikuoti organizmą sunaikinusios sintetinės medžiagos, nes juodojoje rinkoje cirkuliuoja visiškai neprognozuojami junginiai.
Prekyba narkotikais vyksta nenaudojant tiesioginio fizinio kontakto tarp pardavėjo ir pirkėjo, pagrinde valdant procesus per šifruotas programėles („Telegram“):
Apmokėjimas: Pirkėjas perveda lėšas pardavėjui.
Lokacijos išsiuntimas: Kurjeris palieka paketėlį ir pirkėjui atsiunčia tikslias GPS koordinates.
Slėptuvės („Dropai“): Paketėliai paliekami parkuose (po medžiais, žemėje), paštomatuose arba prekybos centrų daiktų saugojimo spintelėse.
„Daug kas Kaune ar Vilniuje matė žmones, kurie vaikšto po parkus ir kažko intensyviai ieško. Net prieina žmones paklausti 'Ką pametėt?'. O jie paima paliktą paketėlį per koordinates. Taip pat naudojami paštomatai, parduotuvių saugojimo skyriai – ateina su kapišonu, atsirakina ir pasiima“, – atviravo D. Mackela.
Policijos darbo užkulisiai: mitai ir tikrovė kelyje
Be narkotikų prevencijos, D. Mackela pasidalijo patirtimi iš kasdienio patruliavimo bei darbo Specialiosios paskirties skyriuje.
Kodėl vairuotojai bijo lenkti policiją?
Dalius atskleidžia paplitusį mitą, kai vairuotojai bijo aplenkti lėtai (pvz., 30–40 km/h greičiu) važiuojantį policijos automobilį:
„Tai senų laikų milicijos šleifas, kai už aplenkimą stabdydavo ir vis tiek rasdavo už ką nubausti. Šiandien taip nebėra. Jei pareigūnai važiuoja lėtai, jie tiesiog patruliuoja, stebi aplinką. Nebijokite, lenkite, pamojuokite – jie tikrai atsakys tuo pačiu. Svarbiausia – nesėdėkite telefone lenkdami!“
Statistika rodo, kad Lietuvoje pareigūnai šaunamąjį ginklą naudoja itin atsakingai:
- Šūviai į transporto priemones (stabdymai per ratų padangas): apie 5–6 kartus per metus.
- Šūviai prieš agresyvius gyvūnus: apie 7 kartus per metus.
- Šūviai prieš žmones: 1 kartą per metus arba nė karto.
Kalbėdamas apie bėgančius automobilius, D. Mackela pažymėjo, kad patyręs pareigūnas po kelių kilometrų persekiojimo mato, jog vairuotojui dėl baimės bei greičio dingsta valdymas ir jis tuoj „nusipaišys“ į medį ar griovį. Todėl kartais pareigūnai sąmoningai atsitraukia, nusinumeravę valstybinius numerius ir užfiksavę vaizdą kameromis, kad nekeltų pavojaus niekuo dėtiems praeiviams.
Visą tinklalaidės epizodą žiūrėkite čia:
Atsakomybė prasideda šeimoje
Narkotikų plitimas ir nusikalstamumas nėra vien tik policijos ar teismų problema. D. Mackela tvirtina, kad prevencija ir vertybinis stuburas privalo būti formuojami šeimoje.
„Tėvai dažnai mano, kad jų trylikametis vaikas dar nieko nežino apie narkotikus. O po metų tas pats vaikas jau gali papasakoti visą vartojimo patirtį. Švietimas, pavyzdys ir atviras ryšys šeimoje yra vienintelis priešnuodis, galintis apsaugoti vaikus nuo tragiškų pasirinkimų“, – dalijasi vyras.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
