Parduotuvių vitrinos nuklotos šimtais skirtingų valų pakuočių. Kaip suprasti, kuris tikrai vertas išleistų pinigų, įdėčių vilčių, jog įsigytas daiktas žvejybos metu neapvils?
Toks sudėtingas klausimas iškyla ne tik eiliniam pirkėjui atėjusiam į parduotuvę, bet ir patiems parduotuvių šeimininkams ir kartu didmenininkams, iš kurių parduodamą produkciją perka parduotuvėlės. Taigi gaunasi pakankamai ilga ir sudėtinga grandinė, kurios paskutine grandimi tampa eiliniai meškeriotojai. Kaip teigia patys parduotuvių savininkai, esant tokiam didžiuliam gamintojų, su skirtingais ir geriau ar blogiau žinomais vardais pasirinkimui yra beveik neįmanoma atspėti kuris valas bus geriausiai perkamas (akcentuojamas žodis geriausiai perkamas, o ne geriausias) ir sulauks daugiausiai teigiamų atsiliepimų. Bandomieji testai dar ne viskas.
Dabar Europoje pastebima viena aiški tendencija: beveik kiekviena net ir visai nedidelė kompanija turinti savo pavadinimą siekia turėti ir valą pažymėtą tuo pačiu pavadinimu, logotipu, arba kitaip tariant čia tinka žargoninis, bet labai populiarus žodis „brandu“. Tai itin ryšku pietinėse Europos valstybėse tokiose kaip Ispanija, Portugalija ar Italija, iš kur ir kilo ši „epidemija“ įgaunanti vis platesnį mąstą. Ten ir pirkėjai pripratę prie naujų „brandų“ trumpalaikiškumo. Mūsų krašte situacija panaši, nors dar yra nemažai meškeriotojų, kurie renkasi tik jau išbandytus ir nuo seno gerai "užsirekomendavusius" firmų gaminius.
Tokia situacija susiklostė dėl didžiulės konkurencijos, kuri savo ruožtu sukėlė didelį kainų „karą“ . Iš vienos pusės, mums, eiliniams meškeriotojams tai gali pasirodyti visiškai pozityviu dalyku, juk žvejybos reikmenys pinga, tačiau kaip visada lazda turi du galus: pinga kokybės sąskaita ...
Taigi stovint prie margos parduotuvės vitrinos ir besirenkant valą natūraliai iškyla daug klausimų, kaip kad:
1. Kodėl skirtingi, bet tokio paties diametro valai skiriasi savo stiprumu?
2. Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
3. Iš kokios medžiagos pagamintas valas?
4. Kiek ilgai pasirinktas valas tarnaus?
Ir tai tik keletas iš daugelio klausimų.
Neaišku kokiu būdu išsirinkus valą ir jį užvyniojus ant ritės būgnelio klausimai niekur nedingsta. Savęs ir kitų klausiama kada valą keisti, kaip jį saugoti?
Deja, šie paminėti klausimai – galvosūkiai kyla ne kiekvienam. Tikras paradoksas: nors nedaugelis išdrįs ginčytis, jog pagrindiniai dalykai jungiantys žveją su žuvimi ir yra valas bei kabliukas, tačiau neretai valui skiriamas labai mažas dėmesys. Kai kurie labai lengvai patiki gamintojo ant valo pakuotės nurodomomis charakteristikomis, kitiems imponuoja dailus ir brangiai atrodantis įpakavimas, treti pasikliauna valo testavimu rankomis ir iš tiesų, kaip dar kitaip valą patikrinti? Tiesa, naudojamas ir dar vienas būdas: imama norimo ilgio valo atkarpa, paprastai ne trumpesnė nei vienas metras, vienas jo galas pririšamas prie nejudančio ir stipriai įtvirtinto daikto, o kitas užneriamas ant svarstyklių kablio. Tada tempiama ir žiūrima į svarstyklių parodymus. Valui trūkus įsidėmimi paskutiniai svarstyklių rodmenys ir palyginami su nurodytais ant valo pakuotės. Žinoma parduotuvėje retas pardavėjas leis užsiiminėti tokiais testais... Tokio testavimo rezultatai nėra labai tikslūs, nes juos iškraipyti gali netinkamai surištas mazgas, per trumpa valo atkarpa, netikslios svarstyklės ir t.t. Juk gamintojas nenurodo kokiomis sąlygomis buvo atlikinėjamas valo stiprumo testas.
Dabar pabandysime atsakyti į keletą pagrindinių ir dažnai iškylančių klausimų:
Kodėl vienodo diametro valų charakteristikos yra skirtingos?
Į šį klausimą galima atsakyti pažvelgus į valų gaminimo technologijas. Vienoje iš pirminių gamybos fazių valas yra tempiamas ir apdorojamas aukštoje temperatūroje. Kuo daugiau valas ištempiamas, tuo jis tampa stipresnis, tačiau prarandamas valo vientisumas (tikslus diametro išlaikymas per visą ilgį) ir valo paviršius tampa ne toks lygus.Taip pat toks valas tampa lengviau pažeidžiamas mazgo surišimo vietoje. Taigi gamintojas turi atrasti „aukso viduriuką“. Vieniems pavyksta labiau prie jo priartėti, kiti priešingai – nuo jo tolsta.Čia būtina pažymėti, jog ir meškeriotojų poreikiai yra skirtingi: vieni renkasi lygų, bet silpnesnį valą, kiti renkasi atvirkštinį variantą. Pagrindinė medžiaga, iš kurios gaminami monofilamentiniai valia taip pat turi nemažos įtakos. Užtenka pakeisti tik pagrindinę medžiagą ir galutinis produktas – pagamintas valas pasižymės kitokiomis savybėmis, net ir paliekant tuos pačius gamybos technologijos parametrus.
Kuo skiriasi geri valai nuo prastų valų?
Atsakinėjant į šį klausimą iš karto rizikuojame sulaukti akmenų krušos iš tų, kurių atsakymas netenkins. Nori nenori, rizikuoti tenka. Pagrindinis dalykas, į kurį atsižvelgiama perkant valą yra ne kas kita, kaip pačio gamintojo nurodomos charakteristikos. Neverta jomis tikėti, jei jos viršija šiuos skaičius:
0,10mm - max 1,2kg
0,16mm – max 2,7kg
0,20mm – max 4,0kg
0,25mm – max 6,2kg
0,30mm – max 8,5kg
0,40mm – max 14,5kg
0,50mm – max 22,0kg
Net ir pačių pažangiausių šiuolaikinių technologijų pagalba, šiuo metu yra neįmanoma viršyti paminėtų monofilamentinio valo charakteristikų. Jei skaičiai didesni - melagingi arba jie, arba valo skersmuo.
Koks turi būti geras valas?
Valas turėtu būti nematomas žuviai, bet lengvai įžiūrimas meškeriotojui. Jis turi būti glotnus ir lygus per visą ilgį, taip pat stiprus ir tvirtas mazgų surišimo vietose, nebijoti trinties. Kaip jau minėjome valo lygumas ir stiprumas – du oponuojantys dalykai, todėl tikėtis surasti idealų bei atitinkantį visus aukščiausius parametrus valą yra neįmanoma. O surasti tokį, kuris bent jau iš dalies atitinką keliamus reikalavimus, galima.
Fluorokarbono valai, turi savo privalumų, nematomas vandenyje, „sunkus“ lygiai taip pat kaip ir trūkumų: yra silpnesnis, lengviau pažeidžiamas, ne itin patvarus mazgų surišimo vietose.
Poliamidai (Polyamide PA) šiandien yra universali medžiaga, leidžianti gamintojams suteikti valams norimas savybes ir jas tarpusavyje derinti sustiprinant vienas, kartu neišvengiamai silpninant kitas.
Taigi kaip jau ko gero supratote vienareikšmiškai atsakyti į klausimą „koks turi būti geras valas“ neįmanoma. Svarbiausia, jog jis atitiktų ar turėtų tik nedidelę paklaidą ant pakuotės nurodomoms charakteristikoms, būtų pagamintas kokybiškai ir protingai derinant skirtingas savybes. Ir dar: atminkite auksinę taisyklę: geras valas, negali būti labai pigus. Už kokybę visada reikia mokėti jos kainą. Bėda tik ta, jog kartais ir už didelius pinigus gali nusipirkti visišką šlamštą tinkantį nebent lengviems skalbiniams džiauti. O dar blogiau jog priešnuodžių nuo to nėra... Prieš perkant valą būtina jį gerai apžiūrėti. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip valas yra suvyniotas, patikrinti jo paviršių, taip pat palyginti su kitos firmos tokio paties skersmens valu. Kartais galima nustebti, nes storio skirtumas gali būti matomas plika akimi.
Kada keisti valą?
Iš karto tada, kai atsiranda valo paviršiaus šerpetojimai, pasikeičia valo spalva (paprastai jis išblunka). Kartais valo paviršius pažeidžiamas žvejojant tokiose vietose, kur valui tenka nuolat trintis į akmenis ar kitus povandeninius kliuvinius. Tada užtenka pakeisti ar tik nukirpti tam tikrą valo atkarpą, kuri yra pažeista. Pastebėjus valo pasikeitimus per visą jo ilgį, keisti teks visą valą. Žvejojant užterštuose vandenyse, kurių sudėtyje nemažai valą gadinančių cheminių elementų ir jų junginių, valą keisti nauju gali tekti ir po poros intensyvių žvejybų . Žvejojant gana dažnai ir ypatingai spiningaujant geras valas tinkamai tarnauja vieną sezoną, daugiau tikėtis nelabai verta.
Kaip valą saugoti?
Šis klausimas kyla tikrai nedaugeliui, nes ne visi saugo ir tinkamai prižiūri gerokai brangiau kainuojančius kotus ar rites, tad ką bekalbėti apie valą... Vis dėl to kalbėti verta, nes tinkamai prižiūrint valą, jis neapvils pačią svarbiausią akimirką.
Nors valas žvejojant visą laiką „mirksta“ vandenyje, drėgmė jam kenkia. Todėl po žvejybos valą reikia išdžiovinti ir iki kitos žūklės laikyti sausoje vietoje. Sakydami išdžiovinti tiesiog patariame ritės ant kurios suvyniotas valas nekišti iš karto į dėklą, o jei tai neišvengiama, tai grįžus iš žūklės ją išimti ir padėti taip, kad valas išdžiūtų. Dar vienas valo priešas - ultravioletiniai saulės spinduliai. Ir nors ant kai kurių valų pakuočių švyti užrašas „UV protection“ ši apsauga bėgant laikui mažėja. Todėl valą geriau laikyti taip, kad jo nepasiektų saulės spinduliai.
Ir pabaigai trumpa valų abėcėlė. Čia bus paminėti svarbiausiu su valu ir jo parametrais susiję dalykai.
Trintis. Ji yra visur: bet kur, kur valas turi tiesioginį kontaktą, kaip kad meškerės žiedeliai, akmenys, povandeninio dugno reljefo briaunos, seklumos. Paprastai kuriant valus atsižvelgiama į jų atsparumą trinčiai. Todėl kai kurie produktai dengiami specialiomis medžiagomis (pvz. teflonu) kurios sumažina trintį. Didžiausią dėmesį į valo atsparumo trinčiai parametrus turėtų kreipti spiningautojai ir tie žvejai, kuriems tenka žvejoti akmeningose vietose.
Valo stiprumas. Nors gamintojai nenurodo kaip valai yra testuojami, galime atskleisti šią nedidelę paslaptį. Valai testuojami specialios mašinos pagalba. Valo stiprumas, kuris paprastai yra nurodomas ant pakuotės yra valo stiprumo be mazgo (!) skaitinė išraiška. Mašina yra prijungta prie kompiuterio ir turi dvi viena kitos atžvilgiu slankiojančias platformas. Specialiose platformų vietose įtvirtinama valo atkarpa ir platformos pradeda lėtai viena nuo kitos tolti. Tuo metu fiksuojama valo jėga, kuri nustatoma valui trūkus. Taigi prieš tai minėtas bandymas su svarstyklėmis iš esmės skiriasi nuo to, kurį atlieka gamintojai.
Mazgo stiprumas. Žvejai naudoja daug skirtingų mazgų, kurių vieni stipresni, kiti silpnesni. Vienas dalykas yra aiškus ir neabejotinas: prastai surištas ar iš esmės blogas mazgas ženkliai sumažina valo stiprumą. Gamintojai labai retai kada nurodo valo stiprumą mazgo surišimo vietoje. Taip daroma todėl, jog esant daugeliui skirtingų mazgų tipų skiriasi ir jų tvirtumas. Nurodant mazgo tvirtumą ant pakuotės taip pat reikėtų nurodyti ir koks buvo naudojamas mazgas. O ir tą patį mazgą ne visi žvejai suriša vienodai... Ir dar, nedera maišyti dviejų skirtingų dalykų: blogo valo ir blogo mazgo. Kartais šie du dalykai suplakami į vieną ir pokštelėjus valui skundžiamasi kad valas yra prastas. Net ir pats geriausias valas blogai ir neteisingai surišus mazgą bus žymiai silpnesnis kaip tik toje vietoje. Mazgas tvirčiausias būna tada, kai jis rišamas valą sudrėkinus ir jo neperveržiant.
Valo spalva. Valai yra dažomi dviem būdais. Vienas jų tai pagamintą valą mirkant specialiose dažų vonelėse. O kitas yra technologijos dalis, kada dar pačios gijos gaminimo proceso metu jai yra suteikiama norima spalva.
Medžiaga iš kurios pagamintas valas. Iš viso yra keturi medžiagų tipai iš kurių pramoniniu būdu gaminami valai (taigi anksčiau naudoti arklio uodegos ašutai į šią kategoriją nepapuola).
Plačiausiai naudojama medžiaga yra poliamidai (PA) iš kurių gaminami įprasti monofilamentiniai valai. Kartu tai ir pati seniausia medžiaga, iš kurios pramoniniu būdu gaminami valai. Tik panaudojant kitas papildomas medžiagas gerinami iš poliamidų gaminami valai.
PVDF medžiaga tai fluorokarbonas. Šviesios spindulių lūžimo kampas per šią medžiagą yra artimas vandens (fluorokarbono - 1,42, vandens – 1,33) todėl valas pagamintas iš šios medžiagos vandenyje yra nematomas. Todėl nemažai žvejų vertina fluorokarboninius pavadėlius. Iš tokios medžiagos pagamintas valas yra 78 kartus sunkesnis nei gėlas vanduo, todėl jis daug greičiau skęsta nei poliamidiniai valai. Taip pat fluorokarbono valai yra 10-15 kartų atsparesni ultravioletiniams saulės spinduliams. Valų trūkumus pagamintus iš šios medžiagos aptarėme anksčiau.
„Deenema“ bei „Spectra Fiber“ medžiagų technologija yra naudojama gaminant pintus valus.
Valo tamprumas. Tai valo savybė temptis iki tam tikros ribos. Vieni valai yra mažiau tamprūs, kiti daugiau. Tarkime jeigu valas turi savybę išsitempti iki 20% savo ilgio, tai tempimo metu vieno metro atkarpa išsitemps iki 1,2m. Pasiekus šią ribą valas nutrūks. Žvejojant, kada atliekami tolimi metimai valo tamprumas turi didelės svarbos. Kuo ilgesnė valo atkarpa, tuo didesnis valo išsitempimo skaičius. Taigi kuo tampresnis valas – tuo mažesnė sėkmingo ir patikimo pakirtimo galimybė. Kada tolimi metimai nereikalingi, tamprus valas papildomai amortizuoja žuvies smūgius. Taigi tai tampa privalumu, o ne trūkumu, nes pakirtimo jėga pasiekia netoli kimbančią žuvį.
Ir pabaigai dar viena pastaba apie užrašus ant valų etikečių. Įprastiniai iš PA pagaminti valai būdami vandenyje turi savybę šiek tiek įsigerti, todėl padidėja jų diametras. Nedaug, iki 5%. Todėl tokia paklaida leistina ir atleidžiama valų gamintojų nurodymams. Deja realybėje ši paklaida kartais gali siekti 20-25%. Konkretūs pavyzdžiai dažniausiai būna iškalbingesni. Štai pavyzdys: „Y“ firmos valas, ant kurio pakuotės nurodyti tokie skaičiai: diametras: 0,18mm. Valo stiprumas - 5kg. Skaičiai neišgalvoti. Žvilgtelėjus į pateikiamą lentelę (ją sudarė vienas žymus valų testuotojas iš Vokietijos kompanijos „Monofil – Technik“) iš karto atsiranda šypsena. Fantastiniai skaičiai! Atėmus iš tų stebuklingų 5kg dvidešimt penkis procentus gauname 3,75kg. Turint omenyje jog 0,20mm skersmens valas teoriškai negali atlaikyti didesnio nei 4kg svorio, tai gauti parametrai iš „Y“ firmos 0,18mm skersmens valo pasidaro bent jau teoriškai įmanomi. O kur dar vienas svarbus faktorius – valo skersmuo...
Pabaigai belieka garsiai išreikšti viltį, jog situacija pasitaisys ir skaitydami skaičius ant gaminio etiketės galėsime neabejoti jų tikslumu. To siekiantys Prancūzijos vartotojų teisių gynėjai pasiekė, jog gamintojai, kurie nurodo melagingas gaminio charakteristikas ant jo įpakavimo yra baudžiami labai griežtomis piniginėmis baudomis. Gal kada nors to sulauksime ir Lietuvoje? O dar geriau būtų, jog to neprireiktų...
