Tačiau ne kiekvienas deimantas yra investicinis ir ne kiekvienas meno kūrinys turi kolekcinę, potencialiai užaugsiančią vertę.
Į ką reikia atsižvelgti, renkantis nišinę investiciją ir kaip tokio pirkinio nepaversti brangia klaida – TV3 Žinių reportaže.
Investuoja į brangakmenius
„Šitaip atrodo 200 tūkst. eurų, investuotų į deimantus ir juvelyrinius dirbinius. Vieni tokius pinigus laiko banko sąskaitoje, o kiti renkasi vertę, kuri būtų ne tik apie investicinę grąžą, bet ir džiugintų akį. Ir tikisi, kad su laiku deimantai ne tik nenustos spindėti, bet ir brangs“, – pasakojo deimantinius papuošalus dėvinti žurnalistė Yoanna Koleva.
Šiuose juvelyrikos namuose besilankantys klientai čia ieško ne tik prabangių deimantinių ar kitokių brangakmenių papuošalų, bet ir atskirų, investicinių brangakmenių.
Šio verslo vienas iš įkūrėjų sako, kad investicinio deimanto kaina prasideda nuo maždaug 15 tūkstančių eurų. Ir rodo vieną investicinės kategorijos pavyzdžių – apvalų pusantro karato natūralųjį deimantą.
„Triple excellent, GIA sertifikatas, pasaulio etalonas, ir kaina tokio deimanto – apie 18-20 tūkst.“ – aiškino „Balaretis“ vadovas Daniel Marševski.
Verslininkas pasakoja, kad yra ir klientų, besidominčių gerokai vertingesniais deimantais. Už šitokius žėrinčius brangakmenius galinčius pakloti ir 50, 100 ar net kelis šimtus tūkstančių eurų.
„Pora šimtų tūkst. Gal net daugiau – 400 tūkst. Tai buvo 8 karatai deimantas, E spalva, internally flawless, parinkome pagal klientų pageidavimus“, – teigė „Balaretis“ vadovas D. Marševski.
Verslininkas pasakoja, kad ne visi tokią investiciją nori laikyti seife.
„Būna, kad žmogus ateina, nusiperka apvalų deimantą, 3 karatų, geriausių charakteristikų, bet jis nenori jo tiesiog uždaryti seife, padarome žieduką kokį, kad galėtų kartais ir pasipuošti“, – tikino „Balaretis“ vadovas D. Marševski.
Ragina atidžiai tikrinti brangakmenius
Kiti papuošalą renkasi kaip ilgalaikę šeimos vertybę, kurią kada nors perduos vaikams. Verslo vadovas tikina, kad norint nusipirkti investicinį brangakmenį – reikia įsitikinti, ar jis atitinka griežtas charakteristikas.
„Nuo 1 karato, geriausių charakteristikų, D spalva – t.y bespalvė grupė, flawless švarumas. Triple excellent – reiška, kad ir briaunavimas, ir poliravimas ir simetrija bus padaryti excellent. Deimantas neturi turėti fluorescencijos“, – aiškino „Balaretis“ vadovas D. Marševski.
Kad akmens vertė nebūtų paremta vien pardavėjo žodžiu, jo kilmę ir savybes turi patvirtinti patikimi sertifikatai. Juos prieš perkant atidžiai tikrinti ragina ir ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
„Rekomenduočiau pasižiūrėti pasinagrinėti įvairius aspektus. Pavyzdžiui, kalbant apie deimantus, šiuo atveju, kokie yra standartai, kas yra legalu, kas ne. Kokius standartus turi atitikti akmuo, kad būtų pripažintas deimantu. Nes neduok Dieve, žmogus nusiperka deimantą, o ten ne deimantas“, – teigė „Citadele“ ekonomistas A. Izgorodinas.
Būtent čia pirkėjai dažniausiai apsigauna: investicija pavadinamas kone kiekvienas deimantas, nors vėliau dalies jų neįmanoma pelningai realizuoti.
Investuoja kolekcionuodami meno kūrinius
Jei vieni vertę segasi ant kaklo, kiti renkasi ją kabinti ant sienų. Tačiau meno rinkoje vertė skaičiuojama nebe karatais, o autoriaus pavarde, kūrinio istorija, retumu ir kokybe. Štai Jono Rimšos paveikslas, kabantis Vilniaus aukcione, kainuoja beveik 18 tūkst. eurų.
Vilniaus aukcione meno kūriniai parduodami jau beveik du dešimtmečius. Čia siūloma tapyba, grafika, fotografija, kartografija ir taikomoji dailė, tačiau į aukcioną atėjęs žmogus dažniausiai nėra vien investuotojas.
Lietuvos meno rinka, pasak Vilniaus aukciono vadovės Simonos Skaisgirės, per maža, todėl beveik nėra pirkėjų, besivaikančių tik finansinės grąžos.
„Paprastai suderina vieną ir kitą aspektą – tiek kolekcionavimą, tiek investavimą. Dažniausiai tai eina greta“, – teigė Vilniaus aukciono vadovė S. Skaisgirė.
Kaip ir deimantų rinkoje, investicinę vertę ir mene lemia daugybė skirtingų faktorių.
„Svarbi proveniencija – dokumentuota kūrinio istorija: jo kilmė, ankstesni savininkai ir tai, kaip kūrinys perėjo iš vienų rankų į kitas“, – pasakojo Vilniaus aukciono vadovė S. Skaisgirė.
Menotyrininkai gali įvertinti autoriaus reikšmę ir jo galimybes įsitvirtinti meno istorijoje, tačiau rinka ne visuomet paklūsta jų prognozėms. Vienų kūrėjų kainos auga nuosekliai, kitus pirkėjai atranda tik po daugelio metų. Todėl meno vertė gali kilti dešimtimis kartų.
„Rimvydas Jankauskas-Kampas – vienas paklausiausių autorių, bet prisiminkim – kol jis buvo gyvas, jo kūriniai labai nebrangiai kainavo“, – pasakojo Vilniaus aukciono vadovė S. Skaisgirė.
Aukcionui vadovaujanti menotyrininkė akcentuoja: būtina suprasti, kad labai retas meno kūrinys apskritai gali vadintis investiciniu. Investicinio meno rinkoje – apie 5 proc., dar 20 proc. yra kolekcinio meno.
„Kolekcinis meno kūrinys yra tas, kuris potencialiai gali atnešti investicinę grąžą. O visa kita – gal gražus menas, kuriuo žmogus nusiperka ir džiaugiasi. Bet tikrai būtų labai neteisinga iš kiekvieno meno kūrinio reikalauti investicinės grąžos“, – tikino Vilniaus aukciono vadovė S. Skaisgirė.
Būtina tartis su menotyrininkais
Todėl meno kūrinį vertėtų rinktis – arba pačiam gilinantis į rinką, ar tariantis su menotyrininkais. Potencialiai brangsiantys darbai paprastai nekainuoja šimto ar dviejų šimtų eurų.
„Tai sudėtingos, nišinės temos, todėl prieš investuojant – reikia pasidomėti rinka, kaina, tas pats galioja ir paveikslui. Žmogus gali įsigyti paveikslą už brangiai, bet jeigu jis nėra likvidus, jei nėra paklausos šito autoriaus tapybai, tu iš esmės nusipirkai problemą“, – teigė ekonomistas A. Izgorodinas.
A. Izgorodinas išskiria ir vieną reikšmingą meno rinkos privalumą – paveikslų kainos į biržų svyravimus, energijos kainų šuolius ar geopolitines krizes, skirtingai nei akcijų ar žaliavų rinkos – nereaguoja.
„Ten galioja visiškai kitos temos, ir dažniausiai tai stabilesnė, saugesnė investicija, kur tu gali padėti pinigus, nežiūrėti kiekvieną dieną kiek tas paveikslas kainuoja, nes po 10–15 metų vis tiek parduosi brangiau“, – aiškino „Citadele“ ekonomistas.
Vilniaus aukciono brangiausiai parduotų kūrinių reitingo viršūnėje – Antano Žmuidzinavičiaus 1910 metais aliejumi ant drobės nutapytas „Dzūkų kaimelis“. Už jį pirkėjas atseikėjo beveik 54 tūkst. eurų.
Pigiausiai parduota šiame sėkmingiausiųjų šimtuke – Audriaus Puipos 1989 metų spalvota litografija „Mano šeimininkės virtuvė“, jos pirkėjui kainavusi 7 tūkst. 200 eurų.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Va geriausia investicija, tik gavai pigiau ir į bačka.... O šalia bačkos spirito iš Lenkijos už snapso lietuviško kaina.... Ar karas, ar maras ir pačiam sueis, ir į brangakmenius iškeisti, dar dantis auksinius pridės kolekcionieriai.
