Lietus plauna ir tirpdo ledą, tačiau žvejai lipa ant vandens telkinių. Sako, ledas ir automobilį išlaikys. Bet po ledu jau nugrimzdo pirmosios aukos. Šiauliečiai rizikuoja dėl „kilbukų“, kuriais gaudys lydekas Latvijoje.
Ledas suskilęs
Šiauliuose ant Talkšos ežero vakar buvo galima suskaičiuoti apie tuziną žvejų. Dauguma jų būriavosi netoli krantinės.
Ledas blizga nuo balų, tačiau neatrodo labai plonas. Makabriška situacija – kaip nueiti iki žvejo ir paklausti, ar jis nebijo įlūžti? Fotografas lieka ant kranto.
Pirmasis žvejys paaiškina: „Čia laisvai su mašina gali važiuoti. Kur tu čia įlūši? Tikrai dešimt centimetrų yra“.
Kišame ranką į eketę – per 20 centimetrų. Tiesa, ledas vienur tamsus ir skaidrus, o kitur – baltas arba gelsvas.
Jau ilgiau nei dešimt metų uoliai žvejojantis Algimantas kaip tik ėjo į savo nusižiūrėtą vietą. Eidamas aiškino: „Reikia būti atsargiam – nelipti ant plono ledo. Skaidrus ledas – garantuotai stiprus. Šviesiame yra kažkiek sniego, jis silpnesnis“.
Tiesa, „juodas“ skaidrus ledas labiau gąsdina, nes pro jį matosi dugnas ir net žuvelės, pas kurias patekti nesinori. Ledas yra suskilinėjęs. Kai kurios anksčiau gręžtos eketės plačiai suskeldėjusios.
Vyrai čia ant ledo lipa visai ne dėl lydekų – jas dabar žvejoti uždrausta. „Po Naujųjų metų Lietuvoje lydekos nebeskanios, o Latvijoje – skanios“, – pokštavo žvejai, traukdami vieną po kito mažus kilbukus. Vešis juos į Jelgavos tvenkinius – gaudys lydekas ten.
Teko ir išsimaudyti
Patyręs žvejys Jonas taip pat traukia smulkias žuveles. Įlūžti jis nebijo, tačiau ant Šiaulių jūros ledo nieku gyvu nebeitų: „Ten ledas nenuspėjamas. Tai storas, tai plonas.“
Vyrai taip pat neitų tolyn į Talkšos ežero vidurį. Ten yra giliausia, o ledas ploniausias. Rėkyvos ežeras, anot žvejų, yra saugiausias, nes seklus. Jis pirmas užšąla ir paskutinis atitirpsta.
„Pavojingiausia ten, kur gilu ir kur teka vanduo. Jei bus šiltas oras ir dar vėjas – ledas sparčiai tirps“, – paaiškina Jonas.
Jonas prieš penkerius metus Rėkyvoje buvo įlūžęs. Ledas tada siekė apie 7 centimetrus. „Ant ledo atbėgo pulkas vaikų iš mokyklos. Pajutau, kad darosi nebesaugu. Patraukiau prie kranto. Supratau, kad lūžtu. Kibiras į vieną pusę, grąžtas į kitą. Išlipau, o drabužiai kiaurai permirko. Namuose greitai viską padžioviau, o artimiesiems pasakiau, kad išsiskalbiau“, – pasakojo žvejys.
Kamikadzės?
Vidas Astrauskas, Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vedėjas, sako, kad dabar ant ledo sėdinčius žvejus kamikadzėmis pavadinti netiktų: „Japonų kamikadzės eidavo į mirtį su tikslu. O šie – juk nori gyventi“.
V. Astrauskas nerekomenduoja lipti ant vandens telkinių, jei ledas nėra bent 10 centimetrų storio. O automobilį tikrai atlaikytų tik 30 centimetrų ledas. Ledo savybės skirtingose vietose gali labai skirtis.
„Ten kur teko sniego – ledas daug plonesnis. Kur srovė – jis visai plonytis, – paaiškino vedėjas. – Teigiama, kad žmogus lediniame vandenyje gali išbūti iki 20 minučių. Vėliau kūnas nebeklauso“.
V. Astrauskas žvejams pataria į žvejybą neštis ne tik meškerę, bet ir kokią lentą, kartį. Jei ledas lūžtų, būtų galima į kartį įsikibti ar kitaip padidinti savo atramos į ledą plotą. Tikras žvejys turėtų apsirengti neskęstantį kostiumą. Taip pat reikia kirtiklių, kuriais galima stipriau įsikibti į ledo kraštą bei išlipti.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
