Jų diena prasideda auštant, kai kapitonas Zdzislawas Nikolas (Zdzislavas Nikolas) savo žemu balsu gieda maldą „Kai išaušta, žemė, jūra – visa gamta tave giria“, o likę įgulos nariai stovi aplink juos saugančios šventosios paveikslą.
Jie gieda ją ir naktimis, visai kaip protėviai, pasakojo Z.Nikolas, auginantis įspūdingus ūsus.
„Šventa Barbora buvo dirbančiųjų pavojingus darbus – kalnakasių, ugniagesių bei plaustininkų, nes tai irgi buvo pavojinga profesija – globėja; pavasarį upės srovė būdavo stipri“, – pridūrė jis.
Ištisus šimtmečius miško medžiagos plukdymas Vyslos apylinkėse buvo pelninga veikla. Į Baltijos jūros Gdansko uostamiestį vyrai gabendavo įvairias prekes, bet daugiausia – medieną iš pietų Lenkijos miškų.
„Kai tik ištirpdavo ledas Vysloje, ir Vyslos bei (jos intako) Sano srovė imdavo tekėti laisvai, sielių rišėjai imdavosi darbo ir plukdydavo medieną į Gdanską“, – pasakojo Z.Nikolas.
„Visas Ulanovo kaimas dirbdavo šį darbą; dažnai tai būdavo šeimos verslas, perduodamas tėvo sūnui. Jis išnyko 1939-aisiais prasidėjus karui, kai vokiečių kariuomenės bombos išdaužė Vyslos upės dugną “, – sakė jis.
Po karo medieną imta transportuoti sunkvežimiais bei traukiniais.
Nerami upė
1991 metais Z.Nikolas atgaivino Ulanovo sielininkų broliją, kuri surengė pirmąją savo kelionę pernai.
„Šiandien plukdome sielius didžiausiu mastu Europoje... Tokį verslą atgaivinti siekiame dėl aistros, ne dėl finansinių priežasčių“, – teigė jis.
Įgula iš Ulanovo kaimo pietryčių Lenkijoje Sano upe išplaukė liepos 2 dieną. Sielininkai tikisi per 29 dienas įveikti 724 km ir pasiekti Baltijos jūrą.
Praėjus dviem savaitėms nuo kelionės pradžios jie išsilaipino Gasų paplūdimyje, esančiame už kelių kilometrų nuo Varšuvos.
Jų sielį sudaro keturi mažesni sieliai, sutvirtinti ilgomis pušinėmis lentomis. 70 metrų ilgio sielio masė yra apie 50 tonų.
Šiemet sielininkų kelionė vyksta Lenkijai švenčiant „Vyslos metus“.
Vysla yra labai nerami upė, menkai naudojama, dugnas negilinamas. Upėje yra keletas paskendusių rąstų, už kurių gali užkliūti sielis.
Lenkiška mediena Amsterdame
Senais laikais sielininkams tekdavo labai pasitikėti upe, sakė Z.Nikolas.
„Prekeiviai mediena patikėdavo savo prekes sielininkui, kuris dažnai rizikuodavo prarasti viską, ką turėdavo: savo namus, žmonas ir vaikus – viską, ką užstatydavo“, – pasakojo jis.
„Kai mediena atvykdavo į Gdanską, ji buvo supjaustoma lentpjūvėse, o tada eksportuojama po visą pasaulį“, – pridūrė jis.
„Netgi sakoma, kad visas Amsterdamo miestas buvo pastatytas iš lenkiškos medienos – visi tie gražūs namai, ištisi uosto rajonai buvo pastatyti iš pušų, augusių Lenkijoje. Tos pušys buvo eksportuojamos ir į Angliją bei Norvegiją, kur iš jų gamindavo burlaivių stiebus“, – pasakojo Z.Nikolas.
Sielio įgula miega paprastose šiaudinėse palapinėse, o maistą gamina ant ugnies, kurios niekada neužgęsina.
„Per dvi savaites kelionėje baigėsi beveik visos mūsų atsargos“, – naujienų agentūrai AFP pasakojo Zygmuntas Osipas, kuris pokalbio metu į didžiulį puodą dėjo kopūstus.
Jis dalyvavo ekspedicijoje pernai, o šiemet vėl nusprendė prisidėti prie įgulos.
„Dariau viską, kad darbe gaučiau atostogų ir mane išleistų žmona; man pavyko, esu čia“, – džiaugėsi vyras.
„Man ši kelionė tokia pat graži kaip ir pirmoji meilė“, – pridūrė jis.
