Ši pensininkė, buvusi mokytoja, lengviau atsikvėpė pamačiusi, kaip kovotojai spruko iš šio nedidelio pramonės miesto, tapusio separatistų tvirtove, neatlaikę Ukrainos Vyriausybės pajėgų puolimo.
„Tie vadinamieji gynėjai, tie teroristai, tebesvajoja apie Sovietų Sąjungą, – aiškino A. Gribnikova. – Atrodo, jie nesupranta, kad dabar jau XXI amžius.“
Naujienų agentūrai AFP moteris sakė, kad žmonės buvo tarsi įkaitai, kai miestą kontroliavo separatistai, norintys rytinių Ukrainos sričių, kuriose gyvena daug rusakalbių, atsiskyrimo nuo Kijevo bei jo provakarietiškų lyderių ir jų prisijungimo prie kaimynės Rusijos.
Apsiniaukusią dieną šimtai žmonių kantriai laukė, kol galės atsiimti jiems priklausančius du duonos kepalėlius arba kitokių svarbiausių maisto produktų, dalijamų prie miesto tarybos pastato, ant kurio vėl buvo iškelta žydros ir geltonos spalvos Ukrainos valstybinė vėliava.
Aikštėje priešais pastatą Vyriausybės kariai darėsi asmenukes priešais didžiulį Lenino paminklą.
„Iš pradžių buvo romantiška“
Daug gyventojų šiame mieste, daugiausia rusakalbiai, baiminosi Kijevo pasirinkto proeuropietiško kurso, laikydami jį tiesiogine grėsme rusų kultūrai ir gyvybiškai svarbiems ryšiams su Rusija. Jie džiūgavo, kai ginkluoti promaskvietiški kovotojai užėmė Slovjanską.
„Ir pradžių, balandį, tai atrodė romantiška – niekas negalėjo įsivaizduoti, kad viskas baigsis tuo, jog jie (armija) šaudys į mus raketomis“ – sakė pensininkas Vladimiras, laukiantis eilėje prie dalijamo maisto.
Kaip ir daugelis kitų, Vladimiras griežtai kaltina Kijevą dėl smurto mieste, kuris buvo smarkiai nuniokotas per daug savaičių trukusias įnirtingas kautynes.
„Matot, kokia puiki mūsų Vyriausybė? Pirmiausiai mus bombarduoja, po to – maitina“, – replikavo moteris, atėjusi pasiimti maisto produktų su dviem savo draugėmis, praeidama pro gaisro nuniokotą saugumo tarnybos pastatą, kurį kalašnikovo automatais ginkluoti sukilėliai užėmė balandžio 12 dieną.
Priešais pirmąją sukilėlių tvirtovę asfaltas buvo slidus nuo išsiliejusių tepalų ir apgadintas šarvuotų mašinų, o pastatas tebebuvo apjuostas barikadomis iš smėlio maišų, kurie buvo suplėšyti šūvių.
Daug įkaitų, tarp jų – vietos ir užsienio žurnalistų, buvo laikomi sukilėlių į viduramžių kalėjimą panašiame saugumo tarnybos pastato rūsyje. Kai kurie ten praleido kelias savaites.
Gyventojai dar nėra atsigavę nuo įvykių, kurie prasidėjo kaip svaiginančios pastangos prisijungti prie Rusijos arba bent užsitikrinti tam tikrą autonomiją nuo Kijevo, tačiau baigėsi tuo, jog miestas atsidūrė karo sūkurio centre.
Slovjanske, turėjusiame apie 100 tūkst. gyventojų, kurių apie pusė dabar yra pabėgę dėl karo veiksmų, pastatai buvo apniokoti bombardavimų. Daugelis langų išdaužyti, o vienoje gatvėje veikusi dviračių parduotuvė sugriauta iki pamatų.
„Niekas neįsivaizdavo, kad viskas baigsis šitaip – kad nebus nei vandens, nei elektros, nei dujų. Net per (Antrąjį pasaulinį) karą buvo geriau“, – sakė Leva Staravoitova, kraudamasi į krepšį cukrų, makaronus ir konservuotus produktus.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
