14 metų Prancūzijos rinktinei vadovavęs D. Deschampsas nuolat buvo kaltinamas tuo, kad neleidžia savo žvaigždėms laisvai žaisti. Kylianas Mbappe, Ousmane'as Dembele, Michaelis Olise ir Bradley Barcola pagaliau gavo daugiau kūrybinės laisvės, o Prancūzija pradėjo demonstruoti įspūdingą puolimą. Visgi, pusfinalyje su Ispanija paaiškėjo, kad galbūt D. Deschampsas visą laiką turėjo priežasčių būti atsargesnis.
Ispanija visiškai perėmė rungtynių kontrolę, ypač aikštės viduryje. Prancūzijos puolimo kvartetas buvo pavojingas popieriuje, tačiau realybėje beveik negavo progų parodyti savo talento. Ispanai neutralizavo jų stipriausius ginklus, o per daug žaidėjų, orientuotų į kūrybą, paliko komandą pažeidžiamą kontratakoms.
Didžiausia Prancūzijos problema buvo saugų grandis. Aurelienas Tchouameni ir Adrienas Rabiot pirmoje rungtynių dalyje sunkiai tvarkėsi su ispanų spaudimu ir kamuolio kontrole. Vienas iš galimų sprendimų būtų buvęs žaisti su trimis vidurio saugais, tačiau D. Deschampsas pasirinko nekeisti puolimo balanso.
Kyla klausimas – ar Prancūzija būtų atrodžiusi geriau, jei nuo pradžių būtų žaidę A. Tchouameni, A. Rabiot ir Manu Kone? Ar reikėjo atsisakyti vieno iš puolėjų dėl didesnės kontrolės viduryje? Atsakymo jau niekas nesužinos, tačiau faktas tas, kad prieš Ispaniją talentingiausi Prancūzijos žaidėjai liko beveik izoliuoti.
Paradoksalu, bet pastarasis D. Deschampso pralaimėjimas kartu tapo ir tam tikru jo filosofijos pateisinimu. Jis ilgai tikėjo, kad vien talentas nelaimi turnyrų – reikia balanso, drausmės ir kontrolės. Šį kartą Prancūzija turėjo daugiau laisvės nei bet kada anksčiau, tačiau būtent tada, kai reikėjo įveikti elitinę komandą, paaiškėjo, kodėl D. Deschampsas tiek metų laikė užtrauktą „rankinį stabdį“.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
