Man atrodo, kad Saulius dalinai neteisus. As sitoje istorijoje matau istorija apie bausme - vienas susisentimentalino ir uzkliuvo laike. Kitas, pasidaves silpnumui - nes nuejo i ta stomatoplogijos kabineta - uzkliuvo savo istorijos pradzioje. Ir jeigu koks nors pasalinis i sita istorija itrauks dar ka nors, tai ie tas irgi isitrauks i uzkliuvimu grandine. Koks moralas? Niekada nepasiduok emocijom. To ko nera ir buti negali. O tie, kas pasiduoda nesamonem, nubaudziami.

o man regis, cia viena is minciu buvo apie tai, kad zmogus manantis, kad tai kitas isdurnejo, pasirodo yra lygiai taip pat isdurnejes, nes sukasi tokiame pat rate... ziurint nuo kurio tasko pradeti ziureti... :)

Silpnokai sikart. Ironiska cia tik tai, kad neabejotinai talentingas rasytojas nusprende toki teksta parasyt...

Kaip visada, nuostabu :)

Įžvelgiu aliuzijas į žydų inkliuzijas ir prikaustytus prie holokausto lietuvius melancholijus.
Supratot ką nors ?

Nesu skaitęs Parulskio ką nors. Dabar jau negarantuoju. Tiesiog neturiu kada skaityti ne savo profesijos literatūros. Tačiau šį tekstą perskaičiau lyg savą. Jūs talentas. Ačiū!

Jūs neteisus - cia ir yra apsakymo paradoksas, kad "Švilpiko dienos" idėja ir neslepiama, bet perkuriama atsižvelgiant į Lietuvos konteksta. Taip pat nereikia pamiršti, kad apsakyme visa tai daro Parulskis - su savo stiliumi (parašyčoiau - nepakartojamu, bet šiek tiek gėda) ir švelnia ironija. Aš šiame apsakyme matau nei daugiau, nei mažiau, o lietuvių literatūros grįžimą į tradicinio apsakymo lankas. Aš maniau, kad šis žanras jau niekomet neprisikels.
Ir būtent internetas gali šį žanrą reanimuoti - tik čia (ir moteriškuose žurnaluose) jis gali egzistuoti pakankamai patogiai.

Velnias, tas internetas suzlugdys literatura - is tokios geros idejos reikia romana daryti - apie uzstrigusi laike Goldbliuma.

na jei tai nebutu "svilpiko dienos" scenarijaus modifikacija, gal butu kazkas naujo ir idomaus. bet dabar - jau girdeta