Kruvinas meilės trikampis
Irena ZUBRICKIENĖ
9 metai gyvenimo už grotų. Už tai, kad mylėjo savo moterį ir nenorėjo ja dalintis su kitu vyru. Už tai, kad savo mylimąją ir jos meilužį aptikęs pusnuogius, negalėjo ramiai jaustis esąs "raguotas". Tai - apie Pazapsių kaimo (Lazdijų r.) gyventoją Bronių Lukašavičių (29 m.), kuriam Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį dėl kaimyno nužudymo.
Rovena - bendra moteris
- Buvo tų dviejų vyrų bendra moteris, dabar - kitų, - tiek tepasakė po šio teismo nuosprendžio viena Pazapsių kaimo gyventoja, "Akistatai" pasiteiravus, kaip dabar gyvena Rovena Jezerskienė (30 m.), dėl kurios jos sugyventinis Bronius šių metų kovo 29-osios naktį kirviu mirtinai sužalojo savo konkurentą Romualdą Leskauską (45 m.).
Rovena, 3 mažylių mama, ir viengungis Bronius pora tapo prieš 8 metus, kai Rovena, pagimdžiusi savo trečiąjį kūdikį, netrukus nutarė palikti 11 metų vyresnį sutuoktinį, su kuriuo liko 2 jų santuokoje gimę pirmagimiai, ir prisiglaudė pas kaimynus Lukašavičius. Iš pradžių buvo tik nuomininkė, globotinė, o netrukus tapo Broniaus mylimąja. Ar pati kada nors irgi taip pat mylėjo Bronių, moteris niekam neatviraudavo - užtekdavo iš jos išgirsti, kad Bronius - geras, jos sūneliui tėvą atstojantis vyras. Esą Rovenos sutuoktinis buvęs jai per griežtas ir neteisingas.
Pastaruoju metu sugyventiniai nuomojosi namuką Pazapsiuose, šalia judraus kelio. Kartu gyveno ir Rovenos sūnelis (dabar jau 8 m.), kuris vis dažniau likdavo nakvoti pas Broniaus tėvus netolimame Miškinių kaime. Apylinkėse buvo jokia paslaptis, kad Rovena ir Bronius nebesutaria - bene 3 metus Rovena daugiau dėmesio skiria artimam kaimynui Romualdui Leskauskui, niekada nesukūrusiam savo šeimos darbščiam, savo motinai labai dėmesingam vyrui.
Netikėtai grįžo - netikėtai rado
Tą rytą Rovena į namus sugrįžo 2 paras juose nebuvusi, nakvojusi nežinia kur. Jauna moteris buvo neblaivi. Tokia jos kasdienybė. Tuo metu Bronius, supratęs, kad sugyventinė vėl ruošiasi kažkur išeiti, ją pasekė. Pamatęs, kad Rovena pasuko Romualdo namų link, Bronius piktai liepė jai sugrįžti, bet veltui. Nevilties ir pykčio apimtas vyras paprašė kaimynės, kad ši jį su Rovenos sūneliu Arminu nuvežtų pas jo tėvus, bet nuvežtas pirmiau užsuko pas brolį, kur ir pabuvo, ir šiek tiek išgėrė.
Prieš vidurnaktį Bronius susiruošė į savo namus. Į Pazapsius jį nuvežė tėvai. Pastariesiems neatrodė, kad Bronius būtų labai girtas. Jie prie Broniaus namų palaukė mašinoje apie 10 minučių, kol sūnui buvo atidarytos namų durys, ir nuvažiavo.
Tik šiandien aišku, kad tuokart nenuvažiuodami Lukašavičiai greičiausiai būtų apsaugoję sūnų nuo žudiko likimo. Mat Bronius už durų vis labiau niršo, kai Rovena gana ilgai nereagavo į jo beldimą, o dar labiau įsiuto, kai sugyventinė atidarė duris kone Ievos kostiumu. Į Broniaus klausimą, kodėl Rovena pusnuogė, moteris atsakė, kad jau miegojo, tačiau Bronius tą pačią akimirką išgirdo kambaryje kosint vyrą ir nuėjęs rado nuogutėlį kaimyną Romualdą. Nepatogiai užkluptas svečias pradėjo teisintis, kad tarp jo ir Rovenos nieko nebuvo, tačiau pasijutęs esąs, kaip liaudis sako, "raguotas", Bronius nebesusivaldė.
Aptalžė kirviu ir išmetė
Teisme Bronius tikino, kad liepė Romualdui kuo skubiau išeiti iš jo namų, tačiau kaimynas, galbūt tikėdamasis įrodyti savo tiesą ir susitaikyti, neskubėjo - netgi prašė leisti jam pamiegoti. Tada įskaudintas Bronius, užvaldytas dar ir pykčio bei pažeminimo jausmų, šoko į virtuvę ir griebė po ranka pasitaikiusią, kaip neva manė, malką, kuria, grįžęs į kambarį, tvojo kokius 4 ar 5 kartus sėdinčiam Romualdui per šonus. Vyras mušė kaimyną dėl to, kad šis, jo žodžiais, jau ne vienerius metus lindo į jo šeimą ir ją ardė, daug laiko praleisdamas su Rovena. Anot Broniaus, ir anksčiau jis buvo užtikęs šiuos meilužius pusnuogius, įkrėtęs abiem, tačiau naujoji pora to nepaisė.
Apdaužytas Romualdas skubiais judesiais apsimovė kelnaites, o viršutinių nebespėjo, nes, anot Rovenos, Bronius jį tempte ištempė į lauką. Moteris matė, kad jos meilužis buvo daužomas ne malka, o kirviu - tvota pentimi. Apie tai, kad konkurentui smūgiavo kirviu, pats Bronius pareigūnus tikino supratęs tik tada, kai buvo jau per vėlu.
Likęs namuose su Rovena ir tebegalvodamas apie ką tik išlietą pyktį, Bronius save ramino, kad pagaliau pamokė įžūlų kaimyną.
Bandė slėpti nusikaltimą
Kitą rytą pievoje, esančioje tarp Broniaus nuomojamo namuko ir Leskauskų sodybos, į žvejybą važiavę vyrai aptiko nebegyvą R. Leskauską. Mirtinų smurto žymių ant kūno nebuvo matyti, tačiau tai, kad vyras ne šiaip sau ėjęs ir numiręs, išdavė jo išvaizda - nelaimėlis buvo be kelnių ir tik su vienu batu. Iškart kilo įtarimų, kad vyras nuo kažko bėgęs, iš kažkur išvytas. Tuoj pat mirusiojo motina Danutė Leskauskienė patvirtino, kad išvakarėse iš namų išėjęs sūnus nakvoti nebesugrįžo.
Vos tik pasklido žinia apie rastą mirusį Romualdą, Bronius iškart suprato, kad kaimynas mirė nuo jo suduotų smūgių, tačiau neskubėjo prisipažinti. Apie tai nesakė net savo tėvams, kurie rytą atvyko aplankyti. Bronius, nutaikęs momentą, palėpėje skubiai paslėpė jo pastogėje likusius Romualdo drabužius ir guminį batą, o malkinėje po malkomis pakišo ir kirvį, kuriuo daužė kaimyną. Tylėjo ir Rovena.
Ne iš karto ir pareigūnai suskubo ieškoti žmogžudystės pėdsakų, nes iš pradžių manė, jog išgėręs ir galbūt sunkiai į namus naktį ėjęs bei pasiklydęs R. Leskauskas mirė sušalęs - juk buvo gana šalta kovo pabaigos naktis. Tik gavę teismo ekspertų išvadą, kad Romualdas mirė dėl patirto smurto (nuo smūgių lūžę šonkauliai sužalojo vidaus organus ir įvyko ūmus vidinis nukraujavimas), policininkai pradėjo tyrimą dėl nužudymo. Beje, prieš mirtį R. Leskauskas buvo vidutinio girtumo, tad nebuvo praradęs sveikos nuovokos.
Turėjo du vyrus - liko viena
R. Leskausko nužudymas buvo atskleistas tuoj pat. B. Lukašavičius atsidūrė už grotų ir viską papasakojo, bet vis tvirtino, kad jo kaltės dėl kaimyno mirties yra tik dalis, nes esą Romualdas pats jį išprovokavo netinkamu elgesiu. Policininkų apklausta Rovena taip pat nieko nebeslėpė. Kiek vėliau ji tapo kelių TV laidų heroje - vienoje buvo kalbinama neblaivi (vietos gyventojų teigimu, TV žurnalistų buvo avansu pavaišinta už savo gyvenimo išpažintį). Moteris tuokart atviravo mylėjusi tik Romualdą ir kelerius metus prašiusi Broniaus ją palikti, kūrusi ateities planus tik su kaimynu - juodu net kalbėjęsi, kokiu vardu kada nors pavadinsią savo pirmagimį. Rovena kaltino save tik dėl to, kad tą vakarą... nenujautė, jog į namus sugrįš sugyventinis...
- Į Romualdo laidotuves nebuvau nuėjusi, - tuomet TV žiūrovams pasakojo Rovena. - Bijojau. O jo kapą aplankyti norėčiau, - ilgesingai nutęsė gegužės viduryje kalbinta moteris, kai Romualdas netoli esančiose Kučiūnų kapinėse buvo palaidotas balandžio 2-ąją. - Likau visai viena: vienas mano vyras kalėjime, kitas - kapinėse.
Kur kas mažiau jaunos moters ilgesio ir romantikos, kai kalbama apie jos, Rovenos, vaikučius. Jauniausias sūnelis ir toliau gyvena pas Broniaus tėvus, kuriuos jis vadina seneliais. Čia Arminukas seniai pripratęs, čia jam gerai. Po tragedijos kaime buvo pasigirdę kalbų, esą savo sūnelį teismo keliu susigrąžins tikrasis jo tėvas, buvęs Rovenos vyras, tačiau kol kas tai tik ir liko kalbomis. Šis žmogus rūpestingai augina kitus 2 savo vaikus, motinos paliktus prieš 8 metus. Kučiūnuose jau girdėti ir naujų kalbų, kurių "Akistatai" nepavyko patvirtinti ar paneigti: esą Rovena vėl laukiasi...
Motina buvo perspėjusi sūnų
Didžiausią skausmą dėl R. Leskausko netekties išgyvena pensininkė Danutė Leskauskienė. Su vyru 3 vaikus užauginusi moteris prieš pusšeštų metų liko našlė. Dvi jaunesnės dukros susikūrusios savo gyvenimus kitur, tad su mama visą laiką būdavo tik sūnus Romualdas. Anot moters, jis jai buvo labai geras, paslaugus ir dėmesingas, darbštus pagalbininkas. Sūnus buvo ligų kamuojamos pensininkės paguoda, pagalvojus apie ateitį ir paskutiniąsias savo gyvenimo dienas: jis jai taip ir sakydavo, kad niekados nepaliksiąs vienos.
Danutei skaudžiausia, kad ji irgi žinojo apie sūnaus ir Rovenos artimą draugystę - tam ji prieštaravo. Moteris buvo girdėjusi pavydo graužiamo Broniaus skundų ir griežtų perspėjimų, esą pats sėsiąs, bet "trikampį" išardysiąs. Danutė ir pati bandžiusi atkalbėti Romualdą nuo Rovenos apžavų, tačiau niekada nevedęs vyras turbūt gyveno savo svajonėmis.
- Ką aš jam, suaugusiam, galėjau padaryti, jeigu jį prie jos traukte traukė? - po laidotuvių korespondentei guodėsi gedinti D. Leskauskienė. - Tos moters draugai - tik vyrai ir alkoholis. Oi, dar bus čia panašių tragedijų... Jeigu būčiau nujautusi, kaip baigsis tas vakaras, kai Broniaus varoma į kambarį Rovena gėrė su Romualdu pasislėpusi savo malkinėje...
Praėjus geram pusmečiui po sūnaus laidotuvių, D. Leskauskienė tebegyvena viena savo namuose, tačiau, kaip neslėpė seniūnijos darbuotojos, "vis dar labai išgyvena ir vis labiau sukritusi, pasiligojusi, sugniuždyta".
Prislėgė ne tik bausmė
- Ir aš žinojau, kad Rovena susitikinėdavo su Romualdu, nes ne kartą buvau pats juos abu, išgėrusius ir pusnuogius, užtikęs, kai Broniaus nebūdavo namuose, bet nuo sūnaus tai slėpiau, nes nenorėjau skaudinti, - teisme kalbėjo ir nuteisto Broniaus tėvas Bronius Lukašavičius. - Atrodė, tik tegul gyvena sūnus kaip šeimoje, dirba, kad tik nepasuktų kalinio keliu, nes anksčiau jau buvo 2 kartus teistas. Tie teistumai buvo jau išnykę, tai dabar - vėl viskas iš naujo.
Visada sūnaus gerove rūpinęsi tėvai ir po nužudymo nuo Broniaus nenusigręžė.
Pavydo nenugalėjusio, atsikovoti mylimos moters jausmų nepajėgusio ir dėl to žudiku tapusio Broniaus gyvenimą sugadino ne tik 9 metų nelaisvės bausmė, lydima sąžinės graužimo ir išgyvenimų dėl mylimosios išdavystės. Teismas priteisė iš nuteistojo ir 28 tūkstančių litų civilinį ieškinį sūnaus netekusios D. Leskauskienės turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Tokie pinigai jokio savo turto ir jokių santaupų neturinčiam nuteistajam - sunki našta. Jis tegalėjo teisme atsiprašyti D. Leskauskienės, kad tuokart nesuvaldė savo pykčio, ir, rodės, nuoširdžiai pažvelgti į gedinčios senutės akis.
