Gal kompensuoja?
"Gydytoja įtarė hepatitą C, - rašo Patricija R. iš Akmenės. - Prieš daugiau nei 20 metų man buvo perpiltas kraujas. Sako, kad galėjo nuo tų laikų tas virusas ir sėdėt. Turiu vieną pažįstamą žmogų, kuris irgi sirgo hepatitu C ( davė kraujo "iš rankos į ranką" ir užsikrėtė), labai smarkiai kamavosi, kažkokius vaisrus jam teko gerti, kurių organizmas netoleravo, bet šiaip taip išsikapstė ( bent dabar taip atrodo, nes žmogus jaučiasi gerai). Ir dar baisius pinigus turėjo už tuos vaistus pakloti. Kiek žinau, tokių nelaimėlių kaip aš ne tiek jau ir mažai. Gal jau atsirado naujų vaistų, ( mano pažįstamas gydėsi maždaug prieš 7 metus) kuriais tą virusą būtų galima "užmušti" ir gal būt tie vaistai dotuojami? Juk ne aš kalta, kad man perpylė užkrėstą kraują. Tai kodėl tokie ligoniai turi kęsti ne tik skausmus, net mirti ir dar mokėti už gydytojų klaidas, t.y. už vaistus didžiulius pinigus?"
Pirmiausiai reikia pastebėti, kad nuo jūsų užsikrėtimo hepatito C virusu (HCV) iki šių dienų diagnostikos galimybės labai patobulėjo. To nebuvo prieš 20 metų. Norėčiau paaiškinti, kad prieš 15-20 metų donorui duodant kraują jo niekas netirdavo dėl hepatito C. Taigi, niekas iš gydytojų ligoninėse net nežinodavo, ar gauna paruoštą kraują perpylimui su šiuo virusu ar ne. Jei jums atliko kraujo transfuziją - reiškia ji buvo gyvybiškai reikalinga tuo metu, nes gabūt be to kraujo jūsų jau šiandien nebūtų. Tada už gydymą mokėjo visi, nes buvo sukurta tokia sistema. Dabar yra taip, kad gydymas kompensuojamas tik naujai nustatytiems atvejams (žmogui, kuriam nustato HCV pirmą kartą) ir tik 1 ir 4 viruso genotipams. Kas tie genotipai? Konferencijoje JAV buvo suformuluotas teiginys, kad "genotipo nustatymas dabar daro įtaką apsisprendimui gydyti". Pasaulyje yra identifikuoti 6 hepatito C genotipai (1, 2, 3 ir 4 su įvairiais subtipais). HCV genotipų paplitimas skiriasi pagal geografinius regionus ir pagal užsikrėtimo kelią. Apie 70% pacientų JAV yra užsikrėtę 1 genotipo infekcija, kai tuo tarpu 2 ir 3 HCV genotipo paplitimas siekia atitinkamai tik 5% ir 20%. 4 HCV genotipas yra retai sutinkamas JAV (<1%), tačiau labai paplitęs Egipte, Saudo Arabijoje ir kitose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse. Lietuvoje vyrauja 1 genotipas. Remiantis daugeliu šaltinių įrodyta, kad 1 arba 4 HCV genotipas ir didelė pradinė HCV koncentracija yra sunkiausiai pasiduodantys gydymui, todėl jie kompensuojami. O gydymas 2 ir 3 genotipui yra nekompensuojamas tik injekcinėms ampulėms, o tabletės (ribavirinas) yra kompensuojamos visiems genotipams. Iki šiol nėra galutinai aiški priežastis, kodėl 1 genotipo hepatito C virusas blogiau reaguoja į gydymą, bet preliminarūs tyrimai rodo, kad tam yra kompleksas priežasčių. Viruso dinamikos tyrimai įrodė, kad 1 genotipo HCV infekcijos metu hepatocitų kaita interferono terapijos fone yra lėtesnė nei esant kitų HCV genotipų infekcijai. Tai leidžia manyti, kad 1 genotipo HCV infekcijos gydymui reikėtų agresyvesnės priešvirusinio gydymo taktikos ir ilgesnio gydymo kurso. Kokiais atvejais kompensuoti vaistus numato įstatymai ir gydytojas negali savavališkai paskirti gydymo. Ligoniams pagerėjimas su 1 HCV genotipo infekcija skiriant standartinį interferoną pasiekiamas kiek mažiau nei 10% ligonių, nepriklausomai nuo to, ar gydymas skiriamas 24 ar 48 sav. Tai yra žymiai mažesnis atsakas nei užsikrėtus kitais HCV genotipais. Nors stabilus virusologinis atsakas pradėjus gydyti standartinio interferono ir ribavirino tablečių deriniu padidėjo iki 28%-36%, šis procentas vis tiek lieka žymiai mažesnis nei gydant ligonius su 2 ir 3 HCV genotipo infekcija, kurių stabilaus atsako procentas į vaistų derinį yra nuo 64% iki 79%. Gydant naujesniu vaistu - Peginterferonu (PegIFN) ir ribavairino (RBV) tabletėmis - gydymas buvo žymiai efektyvesnis gydant 1 HCV genotipo infekciją nei standartiniu interferonu ir tabletėmis. Todėl galima teigti, kad PegIFN ir ribavirino derinio pritaikymas lėtinio hepatitui C gydymui yra žymus pasiekimas gydant infekciją.. Klinikiniuose tyrimuose bandyti ir kiti vaistų deriniai, tačiau nė vienas iš jų nėra registruotas rutininiam naudojimui, be to, negauta duomenų apie šių derinių efektyvumą sunkiai gydomų ligonių pogrupiui. Nors per paskutinius keletą metų HCV infekcijos gydymo taktika labai pagerėjo, tačiau vis tiek lieka daug neaiškumų ir prieštaravimų šią infekciją kontroliuojant ir gydant. Kai kuriems specialiems pacientų pogrupiams iki šiol nepavyksta pasiekti optimalaus gydymo rezultato. Trūksta duomenų apie atskirų ligonių grupių gydymo rezultatus skiriant PegIFN. Toliau kaupiant duomenis, šiuolaikinė HCV infekcijos gydymo tendencija - siekti individualizuoti šių ligonių gydymą, kiekvienu atskiru atveju remiantis pagerėjimą pranašaujančiais faktoriais. Šiomis dienomis teritorinėse ligonių kasose svarstoma, kad galbūt reikėtų kompensuoti gydymą visiems genotipams.
