Vos prieš metus reikėjo labai daug pastangų, kad būtų įveiktas Lietuvos balsuotojų abejingumas Europos Sąjungai. Tam buvo skirta ir valstybės pinigų referendumo reklamai, ir prekybos centrų nemokamų skalbimo miltelių. Šiais metais gyventojų susidomėjimas Europa toks didelis, kad net graso sukelti infliaciją.
Ar kas nors per šiuos metus esmingai pasikeitė? Ne, tik eilinį kartą pasitvirtina tiesa, kad rinkėjų ausiai malonios kalbos puikiai dera su abejingumu jų kasdieniams rūpesčiams. Pastarųjų palengvinimui paprastai reikia ne tik viešo kalbėjimo meno, bet ir drąsių sprendimų.
Tuo tarpu žadant abstrakčią gerovę tolimoje ateityje, pakanka manipuliuoti iš ekonominių terminų sukonstruotomis frazėmis, žinant, kad retas rinkėjas ims jose ieškoti logikos. Ko gero, didžiausia lietuviškų šnekų apie ekonomiką yda – jų vienpusiškumas, abstraktumas, operavimas tik vidurkiniais dydžiais.
Štai, vidutinis kainų lygis beveik neauga. Tačiau kokia nauda iš to konkrečiam žmogui, kuris pardavė butą ir kol susirado kitą, šis jau pabrangęs trečdaliu. Kokia paguoda pirkėjui, kad kainų pokyčius lemia ne Europos Sąjungos direktyvos, o tik gandai apie ją. Koks skirtumas, kad kainų augimui, anot vienos ministrės, nėra nei ekonominio, nei teisinio pagrindo, bet prekės brangs. Perfrazuojant teisininkus, pagrindo nežinojimas neapsaugo nuo kainų augimo.
Kita vertus choru aimanuojant apie prekių brangimo grėsmę nereikia pamiršti, kad rinkoje yra dvi pusės, ne tik perkančioji, bet ir parduodančioji, ne tik daugiau mokančioji, bet ir daugiau gaunančioji. Prekybininkų išlaidos nemokamam referendumo alui su kaupu bus padengtos pajamomis iš pabrangintų kruopų.
Jeigu kainos kils tik dėl gandų, jos didins pardavėjų pajamas ir duos jiems viršpelnius. Uždirbant prekybininkams, turėtų augti ir gamintojų pajamos, ir įmonių darbuotojų algos, ir, valstybei sumokami mokesčiai, ir, pagaliau, socialinės išmokos. Jeigu rinkos nemonopolizuotos, o mokesčiai teisingi, sąnaudomis nepagristo kainų augimo sukurtu viršpelniu gandų autoriams tektų pasidalinti su jų aukomis.
Deja, Lietuvoje vos užsiminęs apie pajamų dalybas rizikuoji, kad būsi ne tik nesuprastas, bet net ir neklausomas. Todėl tegul kalba europiečiai, prie kurių sovietinės praeities besiilginčiųjų etiketės neprikabinsi. Štai Vokietijos kancleris priminė rytų Europai, kad pelnai turi būti apmokestinti. Švedijos premjeras pasakė tiesiai – pradėkite gi pagaliau rinkti mokesčius iš savo turtuolių.
Nors ES tai yra savaime suprantamos tiesos, tokie paraginimai naujalietuvių politikams nepatinka, kaip nepatiko ir garsioji Prancūzijos prezidento frazė. Paprasčiau svaičioti kaip gerės gyvenimas po dešimtmečių, negu jau šiandien pasakyti turtuoliams, kad turite daugiau prisidėti prie bendrų tautos ir valstybės reikalų.
Vietoje bejėgiško skėsčiojimo rankomis, žiūrint į kainų kilimo grėsmę, reikėtų greičiau naikinti muitus ne tik Europos Sąjungos prekėms, bet ir idėjoms. Tuomet ir rinkų svyravimai, kurių bus visada, nekeltų panikos.
www.lrt.lt
