Stasys VARNECKAS
Ta mūsų lietuviška realybė privertė sodietį Marmoką už Lamanšo trenktis. Praturtėsiu, sako, ir vaikų gyvenimus paremsiu. - Ką tau, dukrele, iš tos Anglijos parvežti? - paklausė Marmokas savo vyriausią. Toji nė nemirktelėjusi išklojo: - Parvežk man, tėvai, automobilį. Tik, žinoma, spartesnį. Jaunystė taip greitai bėga, kad pėsčia aš jos niekaip nebepaveju. - Parvešiu, - pažadėjo Marmokas, nes puikiai žinojo, kad su jaunyste juokai menki. Prabėgs, o paskui gaudyk vėją laukuose. Negi bepagausi. Sūnus paprašė tikro škotiško viskio, nes lietuviška degtinė jam velniškai atsibodo. O jauniausia ir mylimiausia dukrelė pareiškė: - Tekėti užėjo ūpas. Nebūtinai už Velso princo. Jeigu kokį svarą užkalsi, tau žentą aš ir Lietuvoj surasiu. Žmona, ta sena bambeklė, nieko neprašė, tik liepė ilgai neužsibūti. - Jei negrįši, galvą nusuksiu, - pareiškė. ... Net Anglijoje pinigai veltui nedalinami. Liejo prakaitą senasis Marmokas taip, kad net tikri anglai stebėjosi. Darbštus, sakė, tas senis. Arba kvailas. O iš gimto kaimo žinutės kuteno: ar jau? ar greitai? kiek galima laukti? Pagaliau! Pagaliau Marmoko kišenė jau artipilnė. Ir tada per Lamanšą, per Europą - namo. Taip jau nutiko, kad vienoje Europos sankryžoje susidūrė Marmokas su porele pagyvenusių anglų. Tiesą sakant, nelabai pagyvenusių - pusamžių. Džep, džep, hop, hop - važiuoja anglai pasaulio pasižiūrėti. O kur vaikus paliko? Džep, džep, hop, hop - vaikai jau dideli... Ir štai Marmokas namie. Pasitinka jį vyriausioji, kuri jaunystės niekaip nebepaveja, sūnelis, viskio ištroškęs, ir jaunėlė, tekėti užsimaniusi. - Na, rodyk, tėvai! O tėvas pro šalį, pro šalį - prie savo bambeklės. - Važiuojam, motin, po pasaulį pasižvalgyti. Aš ir pinigėlio užsikaliau. - Gal tau galvoj nebegerai? - pradėjo rypuoti žmonelė. - O kur vaikus paliksim? - Et, motin, tu manai, kad aš tik pinigo iš Anglijos parsivežiau? Aš ten sužinojau... - Ir ką tu ten sužinojai? - Džep, džep, hop, hop... Kai gandriukai apsiplunksnuoja, gandrai jiems varlių nebeneša...
