Vida JANKUTĖ
Kaimiečiai puikiai žino - kad kiaulė neišmėtytų po visą gardą mėšlo ir neknistų tvarte duobių, į knyslę jai reikia įverti vielą. Tada gyvulys užsimanęs daryti netvarką, pajus skausmą ir nurims. Nuo seno įvairiausiais būdais tramdomos ne tik kiaulės, bet ir kiti gyvūnai.
Žąsis - išdidus ir įnoringas paukštis. Pasitaiko, kad žąsis, uoliai sauganti savo žąsiukus, snapu kapoja kitos vados mažylius. Tokiam žąsies karingumui numalšinti žmonės į žąsies snapo šnervę įkiša plunksną. Paukščiui, aišku, trukdo toks "papuošalas" - žąsįs purto galvą, muistosi, mėgindama atsikratyti plunksnos - ir aprimsta.
Turkmėnijoje karingai nusiteikusiems jaučiams, kad šie nesibadytų, paprasčiausiai lentele uždengdavo vieną akį. Mat uždengta akimi netenkama binokuliarinio (abiem akim) regėjimo, padedančio ir gyvūnams, ir žmonėms nustatyti atstumą iki ko nors. Jautis, su viena uždengta akim jausdavo regėjimo defektą ir stengdavosi išvengti konflikto. Turkmėnijos piemenys tikriausiai nieko nežinojo apie binokuliarinį regėjimą, bet gyvenimo praktika, greičiausiai atsitiktinai, pasufleravo jiems stebuklingą lentelės savybę.
Badytis mėgstančioms karvėms anksčiau kaimuose ragus nupjaudavo. O štai Vengrijoje, Chartobado stepių draustinyje, galima išvysti kažką panašaus į dailininkų vaizduojamus marsiečius - ant didžiulių ragų galų užmauti teniso kamuoliuko dydžio rutuliukai. Čia dar išlikusi žymiųjų ukrainietiškųjų pilkųjų galvijų kaimenė. Kitados šiais stambiais, didžiulius ragus turinčiais jaučiais kinkytais vežimais čiumakai (važinėjantys prekiautojai Ukrainoje) vežiojo į Ukrainos pietus druską, o atgal nuo Azovo - džiovintą žuvį. Ši galvijų veislė visur jau išnykusi. Chartabado draustinyje saugoma paskutinioji relikvinė kaimenė. Čia jaučiams didelių, įmantrios formos ragų niekas nepjausto - kad apsaugotų nuo jų neatsargų žmogų, ant ragų smailumos užmaunami rutuliukai.
Jaučiams į šnerves įveria metalinį žiedą. Jaučio nosis - jautri vieta, ir pakanka tik sučiupti už žiedo, kad agresyviai nusiteikęs gyvulys akimirksniu taptų "šilkinis".
Koviniams gaidžiams Indonezijoje ant kojos užpakalinės ataugos tvirtina aštrų lyg skustuvas pentiną. Pasitaiko, jog gaidžių kovos metu toks gaidys užaštrintais pentinais priešininką įveikia vienu stipriu smūgiu.
Arklys, ypač mieste, dabar tikra retenybė. O anksčiau miestuose buvo apstu arkliais kinkytų vežimų ir karietų. Arklys puikiai mato ne tik tai, kas yra priekyje, bet ir šonuose. Ir visa, kas neįprasta, jį baugina. Tam, kad gyvulys nesibaidytų ir leistųsi šeimininko valdomas, arkliams akys iš šonų pridengiamos specialiais tamsiais snapeliais.
Kaimo arkliai tokių snapelių nežino. Bet ir kaimuose, ir miestuose - visus arklius kausto. Kad nenudiltų kanopos, teko sugalvoti gyvuliams "avalynę" - pasagas. Senų senovėje pasagas prie arklio kanopų išradingai prisegdavo, o vėliau sugalvojo jas pritvirtinti vinimis. Šis procesas ne toks jau paprastas, iš kalvio reikalaujantis kruopštumo ir įgūdžių. Reikia nukaldinti pasagas ir specialiomis vinutėmis pritvirtinti prie kanopų.
Saugomos ne tik arklių kojos. Štai Aliaskoje kinkomieji šunys apaunami minkštais flaneliniais batukais. Šunų kinkiniams tenka nukeliauti nemažą kelio galą arba jie dalyvauja lenktynėse. Spaudžiant stipriems šalčiams, šunims letenėlių tarpupirščiuose susikaupęs sniegas virsta ledu ir jis nebegali toliau bėgti. Štai tam ir sugalvoti šunų batukai, kurie keičiami sustojus poilsio, kas keturias valandas nepertraukiamo bėgimo.
Daug visko prigalvodavo kaimenes ganantys piemenys, kad butų lengviau suvaldyti gyvulius. Kad lengviau ir greičiau galėtų surasti krūmokšniuose besiganančias karves ar arklius, jiems ant kaklų rišdavo skambalėlius. Dabar viskas paprasčiau - nereikia skambalėlių, nereikia netgi piemens. Galvijus "gano" elektrinis piemuo.
Persikraustydami į miestus, žmonės vis labiau ėmė mylėti ir globoti šunis, kates, žiurkėnus ar papūgėles, tai tarsi kompensacija už sunaikintą gyvūnijos pasaulį. Bet ir mieste galima išvysti visokių įdomybių. Šunims žaisti duoda iš plastiko pagamintą kaulą, katė žaižaruojančiomis akimis stebi paukštelius televizoriaus ekrane. Išvestos naujos veislės gyvūnų, kurie patys vieni jau nebeišgyventų laukinėje gamtoje. Net trumpam pasivaikščiojimui prie namų juos reikia "apšiltinti" - matome šunelius, aprengtus megztiniais, ar katiną, apautą tikrų tikriausias batais. Šuniui, savo išvaizda nelabai tenutolusiam nuo savo protėvio vilko, protingas šeimininkas, vesdamasis jį į lauką, būtinai užsegs antsnukį.
Žinodamas gyvūnų charakterį, žmogus net ir laukinį padarą neretai priverčia jam tarnauti. Žinomas atvejis, kuomet žvejybai žmogus pasitelkdavo... kormoraną. Šis paukštis - puikus žuvininkas. Vengrijoje vienas senukas į žvejybą visuomet imdavo kormoraną. Valtyje jį laikydavo pririštą virvele. Sugavęs žuvį paukštis negalėdavo jos sulesti dėl jam ant kaklo uždėto odinio žiedo. Senukas paimdavo laimikį ir kormoranas vėl nerdavo. Paukštis žinojo:už darbą jis čia pat valtyje gaus pelnytas ir gausias vaišes.
Šiuo pavyzdžiu galėtų pasinaudoti Nidos gyventojai. Jie dabar keikia ir visomis išgalėmis naikina kormoranus, o galėtų juos naudoti žvejybai - tegul dirba ir naudą duodą...
