Užsienis - ne vaistas blėstančiai meilei gydyti
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Birutė D. (46 m.), per 20 metų pavargusi nuolat kurstyti šeimos židinį, gesinamą alkoholiko vyro Giedriaus (47 m.), nutarė pasinaudoti kadaise kažkur girdėtu patarimu - pabandyti pagyventi atskirai. Moteris tikėjosi, kad meilės jai niekada neneigęs sutuoktinis, turėdamas progą patirti, ką reiškia gyventi vienam, pagaliau atsitokės ir pakils iš gyvenimo purvo. Tas vaistas blėstančiai meilei gydyti turėjo būti laikas ir atstumas - užsienis...
Laukė vyro prablaivėjimo
Birutės pažintis su Giedrium baigėsi vestuvėmis. Moteris įsivaizdavo, kad bendras gyvenimas bus tik tęsinys to, ką patyrė draugaudama - kavinės, koncertai, kinas... Birutė nekreipė dėmesio į pažįstamųjų įspėjimus, esą Giedrius - ne šeimos žmogus: neva peštukas, nevengiantis taurelės. Moteriai atrodė, kad šitaip kalba tik pavyduoliai, nesugebėję susikurti savo laimės. Birutė mąstė: jeigu Giedrius ir turi kokią nors praeitį, tai greičiausiai tik dėl to, kad šalia jo nebuvo mylimos ir mylinčios moters.
Laukti pildantis pranašysčių ilgai nereikėjo. Pirmaisiais santuokos metais Giedrius susipešė su keliais vyrais ir buvo nuteistas vadinamųjų laisvųjų statybų bausme. Kai vyras sugrįžo, Birutė pastebėjo, kad sutuoktinis per dažnai ieško kompanijų, o į namus pareina vis "padauginęs". Nieko nekeitė žmonos prašymai, maldavimai, ultimatumai. Sutuoktinių kasdienybė, anot pačios Birutės, susisuko į baisų kamuolį, iš kurio išsivynioti, atrodė, nė siūlo galiuko nebelikę.
- Šeimos gyvenimas man virto amžinu laukimu - vis laukiau pragiedrėjimų, tai yra Giedriaus prablaivėjimo dienų, - pasakojo Birutė. - Vyras tikino nesąs ligonis, tačiau gėrė ištisomis dienomis, savaitėmis...
Namuose, kasdien vis labiau panašėjančiuose į pragarą, jau augo trys vaikai. Visiems būdavo tikra šventė, kai vyras būdavo blaivus. Anot Birutės, tuomet jis būdavo malonus, paslaugus, noriai sukdavosi virtuvėje ir savo pagamintais patiekalais visus vaišindavo. Tik tokios šventės būdavo itin retos. Kur kas dažniau Birutei namuose nelikdavo ramybės, nes girtas Giedrius griebdavosi smurto, bumbėdavo dėl apskritai "netikusios" šeimynos. Tada Birutė "sužinodavo", kad yra niekam tikusi moteris ir motina, verta keliaaukščių keiksmažodžių ir žeminančių epitetų.
Problemos stūmė į neviltį
Baisiausia, kad per daugelį metų Birutė pati ėmė save matyti girto vyro akimis: taip, ji netikusi, ji be vyro prapultų, ji būtų niekam nereikalinga... Moteris kentė Giedriaus išpuolius, greitai užmiršdavo priverstines naktines klajones po svetimas pastoges ir, gal bijodama vienatvės, o gal tikėdama, jog be vyro tikrai pražus, vis laukė, gyveno viltimi.
- Giedrius buvo auksinių rankų meistras, bet turėjo deimantinę gerklę, - tarsi apibendrino Birutė.
Dar didesniu pragaru namai virto, kai Giedrius prarado turėtą darbą. Augant vaikams ir išeinant jiems į savarankišką gyvenimą, vis labiau trūko pinigų. Birutė, irgi netekusi savo darbo pagal specialybę, įsidarbino siuvėja. Mažos pajamos ėmė varyti šeimą į kampą - pradėjo kauptis skolos už butą. Kaip tik tuo metu dukra baigė vidurinę mokyklą. Gabi mergaitė labai norėjo studijuoti. Birutė, ilgai nesvarsčiusi, pasiskolino nemažą sumą dukters studijoms. Dienomis moteris dirbdavo kelis darbus, o naktimis mąstydavo, kaip kuo greičiau atiduoti skolas. Deja, netrukus prisidėjo dar viena bėda - sūnus, padaręs avariją, turėjo atlyginti kelių tūkstančių litų žalą. Motina brido į naujas skolas. Lyg tyčia Birutei darbe buvo pasiūlytos nemokamos atostogos.
- Rodės, širdis sustos išgirdus paskutiniąją naujieną, - prisiminė Birutė. - Tada ir gimė mintis išvykti padirbėti į užsienį. Kartu maniau, kad laikinas išsiskyrimas bus tik į sveikatą Giedriui. Tikėjausi, kad jis įvertins, ko netenka kasdienybėje, ir susigriebs, o man grįžus, gyvensime kaip pirmaisiais santuokos metais.
Suvokė, kad neprapultų ir be vyro
Birutė, susisiekusi su Vokietijoje uždarbiaujančia pažįstama moterimi, per dvi dienas gavo pasiūlymą atvykti. Pasiskolino pinigų kelionei ir išvažiavo. Namuose liko tik Giedrius, nes abi dukros studijavo, o sūnus, sukūręs savo šeimą, gyveno atskirai.
Svečioje šalyje Birutė tebuvo vargšė nelegalė, nemokanti kalbos. Darbą rado mažoje siuvykloje, įsikūrusioje rūsyje. Ten pat, kad nereikėtų mokėti brangios nuomos, ir nakvodavo - vos po kelias valandas per parą. Birutė nedejavo, nes matė tokio vargo prasmę. Baisiausia būdavo tramdyti vaikų ilgesį, vis rūpėjo ir Giedriaus kasdienybė.
Po kelių mėnesių sugrįžusi į Lietuvą, Birutė pradėjo mokėti pirmąsias skolas. Neilgai tepabuvusi - vėl uždarbiauti. Ir taip - jau ketvirti metai: keli mėnesiai Vokietijoje, kelios savaitės Lietuvoje.
- Dabar jaučiuosi nusimetusi didžiulę naštą - skolų nebėra, galiu dukras papuošti, sūnui padėti. Ten būdama, pasijutau visaverčiu žmogumi, - pasakojo Birutė. - Tegu ir sunku buvo fiziškai, tačiau dvasiškai labai atsigavau: negirdėjau bjaurių keiksmų, ėmiau labiau pasitikėti savo jėgomis, o svarbiausia - suvokiau, jog neprapulčiau ir be vyro gyvendama! Viena, ką praradau išvykusi į užsienį, - tai savo šeimyninį gyvenimą, nes su Giedriumi, kurį radau visiškai prasigėrusį, jau išsiskyrėme. Mano tikėtasis vaistas gydyti meilę laiku ir atstumu pasirodė esąs ne mums. Atstumas man tik padėjo priimti lemtingą sprendimą.
Birutė jau neblogai pramokusi vokiečių kalbą, dabar dirba legaliai ir jau mąsto apie savo verslą. Giedrius, tebemirkstantis alkoholyje, - jau tik jos neištrinama praeitis. Visoms moterims, terorizuojamoms alkoholikų vyrų, Birutė linkusi patarti: nežiūrėti į save žeminančio vyro akimis ir kurtis naują gyvenimą - kad ir užsienyje, o savo mylimajam suteikti tokią pačią galimybę!
Laikas padiktavo sprendimą
Svajonę susikurti naują gyvenimą dar visai neseniai puoselėjo ir Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) gyvenanti Ilona R. (35 m.). Tik jos kelias, einant svajonės link, baigėsi itin tragiškai ir dabar pažymėtas dvigubu gedulu, nes Ilona neįvertino (ir vargu, ar visais atvejais tai būtų galima nuspėti), kad ne vienerius metus su ja gyvenęs vyras lemiamu momentu praras sveiką protą...
Ilona, jos sūnus Nikolajus (15 m.) ir sugyventinis Audronis Šukauskas (42 m.) pastaruosius kelerius metus gyveno Ilonos motinos vardu įregistruotame tvarkingame name. Anksčiau čia buvo įsikūręs kolūkio pirmininkas Vilimaitis, todėl vietos gyventojai sodybą nuo seno įprastai vadina Vilimaityne, o naujuosius gyventojus - "vilimaitiniais". Dažnai šiuose namuose būdavo ir Ilonos brolis Artūras (30 m.), tik pastaruoju metu jis vis dažniau laiką leisdavo su savo drauge Janina (20 m.), kauniete. Dauguma bagotiškių nedaug težino apie "vilimaitinių" kasdienybę, nes vyrai darbavosi ne Bagotosios kaime, pati Ilona - Kazlų Rūdoje. Dažniau po kaimą vaikštinėja tik Ilonos motina ir čia pat mokyklą lankantis sūnus.
Vilimaitynė yra kaimo pakraštyje, todėl jos gyventojai labiau bendrauja tik su artimiausiais kaimynais. Iloną žmonės vertina labai palankiai, nes ji yra rūpestinga mama ir labai tvarkinga šeimininkė. Turi meninių polinkių, kuriuos realizavusi namų aplinkoje. Štai prieš kelerius metus Ilonos puoselėjami namai buvo patekę į gražiausių sodybų konkursą ir pelnė vertinimo komisijos dėmesį - paskatinimą. Ir dabar praeivio akį traukia ant garažo durų nupieštos gulbės, kieme - įvairūs statiniai, kabančios gėlės.
Ramaus ir gražaus gyvenimo tetroškusiai Ilonai trūko vieno - tokį pat požiūrį puoselėjančio gyvenimo ramsčio. Moters gyvenimo draugas Audronis buvo kitoks: kaime ne kartą matytas neblaivus, įžūlokas, o ir namuose mėgdavęs pasėdėti prie butelio. (Čia jis, beje, nesunkiai rasdavo ir bendraminčių, išskyrus Iloną.)
Mintis nutraukti santykius su Audroniu galutinai Iloną užvaldė tada, kai prieš keletą mėnesių vyras įkliuvo užsienyje dėl gabentų kontrabandinių cigarečių. Jis ir dar keli to paties kaimo gyventojai buvo nuteisti ir keliems mėnesiams įkalinti Švedijos kalėjime. Ilonos artimųjų teigimu, moteris, tarsi patikrinusi savo jausmus atstumu, netruko sugyventiniui pranešti, kad, jam grįžus į Lietuvą, tolimesnio bendro gyvenimo nebebus - ji norinti išsiskirti. Laikas subrandino šį Ilonos apsisprendimą taip stipriai, kad dvejonių jau nebuvo likę. Suvokti savo moters planų nenorėjo tik pats Audronis. Dabar jau galima teigti, kad jis svečioje šalyje brandino savo lemtingą sprendimą: arba - arba...
Planus nužudė kruvinais šūviais
Į sugyventinės namus Bagotojoje Audronis Šukauskas, atlikęs bausmę Švedijoje, sugrįžo prieš gerą savaitę iki būsimos tragedijos. Vyras tarsi buvo sukūręs uždarą blogų nuotaikų ratą buvusioje ramioje pastogėje: nuolat gėrė, nes jautėsi atstumiamas Ilonos ir taip skandino savo nuoskaudą, o pati Ilona neketino su juo taikytis, nes sugyventinis gėrė...
Lemtingąjį penktadienį, kovo 10-ąją, Ilona buvo išvykusi į darbą. Jos motina, pajutusi, kad nerašytas žentas, būdamas neblaivus, tik triukšmauja ir provokuoja konfliktus, išėjo paviešėti pas tame pačiame kaime gyvenančią kitą dukterį. Vilimaitynėje dar buvo likęs Ilonos brolis Artūras, atvykęs paviešėti su savo drauge Janina, ir Ilonos sūnus Nikolajus.
Vėlų vakarą Nikolajus paskambino mamai ir pranešė matęs, kaip Audronis susitvėrė dvivamzdį nupjautavamzdį šautuvą (jis laikytas neteisėtai; matyt, įsiutęs vyras iš anksto suplanavo būsimą nusikaltimą ir jam pasiruošė). Barnių išvarginta moteris nesvarstė, ar tai tik juokai - žinia netrukus pasiekė Kazlų Rūdos policiją. Kai keli pareigūnai kartu su išsigandusia Ilona atvyko į jos namų kiemą, iš vidaus pasigirdo šūvis. Tai buvo Audronio Šukausko atsisveikinimas su gyvenimu. Vyras buvo aptiktas sėdintis kambaryje, šautuvas likęs prie kojos, galva paženklinta šautine žaizda.
Netrukus pareigūnai sužinojo, kad Audronis - ne vienintelė ginklo auka šiuose namuose: prieš tai jis per staiga kilusį barnį buvo nušovęs kambaryje besiilsėjusį Ilonos brolį Artūrą, kurio raginimas uždaryti duris iš kitos pusės jį labai įsiutino. Be to, jau buvo nukreipęs ginklą ir į kartu buvusią bei tragediją mačiusią Artūro draugę Janiną. Mergina maldavo žudiko pamąstyti - esą jis žudo niekuo dėtus žmones... Po šių žodžių Audronis, matyt, atsipeikėjo. Jis, išėjęs iš žmogžudystės vieta ką tik tapusio kambario, užsirūkė cigaretę ir prisėdo. (Tuo metu Ilonos sūnus buvo užlipęs į antrąjį aukštą ir tragiškų vaizdų nematė, tačiau šūvius girdėjo.) Po keliolikos minučių pamatęs, kad į gedulu paženklintą namą atvyksta policijos pareigūnai, žudiku tapęs Audronis paleido mirtiną kulką ir sau...
Bagotojoje kalbama, kad daugiau žudiko aukų išvengta tik atsitiktinumo dėka: liūdnai galėjo pasibaigti ir Janinai, ir kitame namo kambaryje lemtingu momentu buvusiam Ilonos sūnui, ir pačiai sugrįžusiai Ilonai, ir atvykusiems policininkams.
Kaimo gyventojai iki šiol gyvena baugiais tragedijos įspūdžiais. Vieni keiksnoja užsienį, galutinai nutolinusį sugyventinius vieną nuo kito, kiti labai stebisi, kad tvirto būdo Audronis, prarasdamas savo moterį, visiškai palūžo, treti kaltina tik alkoholį, per pastarąją savaitę "suėdusį", rodės, sveiko vyro protą. Audronis savo pažįstamiems Bagotojoje buvo pasakojęs, kad yra baigęs tris tuometinio Medicinos instituto kursus, kurį laiką Kaune dirbęs taksistu, turėjęs šeimą, vaikų. Bendrų atžalų su Ilona jiedu neturėjo. Kai kurie vietos gyventojai po tragedijos pasakojo visada stengdavęsi "apeiti kaunietį, nes jis buvo nusikalstamo pasaulio autoritetams būdingos išvaizdos, o išgėręs - priekabus ir nenuspėjamas".
Amžina gyvenimo diskusija
Stiprina ar žlugdo meilę laikinas mylimųjų išsiskyrimas - tarsi amžina diskusija, padiktuota paties gyvenimo situacijų. Porų, kurias skiria tūkstančiai kilometrų, pastaruoju metu vis daugėja, tad ir receptų, kaip išsaugoti turėtą savo gyvenimo salelę, poreikis didelis. Tai liudija interneto svetainėse knibždančios geografiškai nutolusių porų išpažintys, šaukte šaukiantys prašymai pasidalinti jau turima patirtimi, padėti, nenužudyti vilties.
Psichologai linkę diegti mintį, kad poras jungia ar išskiria ne laikas ir ne atstumas, o jausmai, tad pirmaisiais "vaistais" gydytis, kai ištinka santykių krizė, nerekomenduoja. Geografinis nuotolis tik padeda greičiau apsispręsti, jeigu iki tol žmogus buvo draskomas dvejonių: arba stačia galva skubama grįžti pas toli likusį mylimąjį, arba suvokiama, kad kasdienybė be jo - tarsi naujos gyvenimo kokybės atradimas. Mat būnant atskirai pradeda kankinti vienatvės, praradimo jausmas ir atsiranda poreikis užpildyti atsiradusią tuštumą. Tai dažniausiai padaro naujos pažintys, nauji draugai, nauji potyriai. Mintis, kad laikas ir atstumas patikrins jausmus, daugelio tai patyrusiųjų nuomone, tai tik saviapgaulė, lemtingų sprendimų nutolinimas, tarsi tikintis, kad viskas išsispręs savaime.
Specialistai teigia, kad vienintelių šimtaprocentinių receptų skirtingoms gyvenimo situacijoms tikrai nėra, tačiau pataria niekada neužmiršti, kad net ir kiekvienas skausmingas faktas ar veiksmas turi šviesiąją savo pusę, kurią galima ir reikia "atkapstyti" pačiam. Juk neveltui liaudies išmintis sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.
-Iš išorės tvarkingas namas slėpė problemišką namo gyventojų kasdienybę...
(daugiau nuotraukų neturiu - tiktų kokia nors simbolinė)
2006 03 22
