Stanislovas VARNECKAS
Gavęs aukštųjų studijų diplomą,inžinierius Modestas suskato ieškotis darbo. Tačiau darbas šiais laikais nesimėto.Ir šen, ir ten kišo nosį Modestas - nieko.
Po eilinio durų varstymo nusikalęs ir nusiminęs Modestas pritūpė parke ant suoliuko ir suinkštė:
- Aš ir pačiam velniui parsiduočiau, jeigu imtų...
- Imu,- staiga pasigirdo balsas.
Modestas dirst - ogi šalia sėdi ponaitis. Juodas švarkas, juodos kelnės ir lazdelė rankose juoda.Akiniai, be abejo, taip pat.
- Imu, - pakartojo ponaitis.-Mūsų firmai šiuo metu kaip tik reikia jauno, kūrybingo inžinieriaus.
- Ėėė... Ooo...O kur ta jūsų firma?
- Traukiniu pas mus neatvažiuosi, lėktuvu neatskrisi.Bet nesirūpink.
- Vis dėlto...O gal kokia slapta?..
- Ne. Bus jau gal 800 metų, kai išslaptinta. Toksai Dantė Aligjeri pasistengė, kad jį kur...
- O ką man reikės dirbti?
- Pamatysi.
- O kiek algos gausiu?
- Kiek paneši... Žodžiu, rytoj rytą lauk čia juodo taksi. Numeris? Trys šešetai.
Ir štai inžinierius Modestas pirmojoje darbovietėje. Stalas, kėdė, kompiuteris, braižymo lenta... Vienas nepatogumas : vos pravėrus duris girdisi širdį draskantys klyksmai, į kambarį veržiasi sieros smarvė.
- Priprasi,- pasigirdo balsas. Tai buvo tas pats ponaitis.
- Turbūt jau supratai, kokia čia firma?- tęsė ponaitis.- Taip, taip, pragaras, jo lietuviškas filialas. Gyvenome iki šiol ramiai, tačiau, Lietuvai įsirašius į Europos Sąjungą, mes irgi tapome filialu.Pradėjo plaukti instrukcijos, standartai, reikalauja kurti naujas technologijas... Štai ir prireikė jauno, gabaus inžinieriaus.
- Hm, hm, ar sugebėsiu,-pasikuklino Modestas. -Tokie reikalavimai...Patyrimo...
- Ne viskas iš karto,- nuramino ponaitis.- Pradžiai, inžinieriau, sukonstruok naują katilą. Tačiau tokį, kad derva jame kaip ugnikalnio krateryje kunkuliuotų.
Konstruoja Modestas dieną, konstruoja antrą - nieko neišeina.
- O tu,- patarė ponaitis, kurį Modestas jau savo šefu pradėjo vadinti,- o tu dėl kūrybinio tonuso pabandyk įsivaizduoti esybę, kurią labiausiai norėtum įgrūsti į tą savo katilą. Labiausiai nekenčiamą.
Sėdi Modestas ir galvoja, ko jis labiausiai nekenčia. Uošvės? Taip, bjauri, šykšti - cento neišmes. Bet... Juk buvo laikai, kada ir blynus kepė... Buvo. O gal profesoriaus, kuris antrame kurse vos iš proto neišvarė su ta savo analizine? Ogi ne . Žinios pravertė vėliau, labai pravertė. Ir dabar gal pravers. Tad ką įsivaizduoti? Gal kaimyną Beną, iš kurio pasiskolino du šimtus ir kurio dabar turi saugotis kaip velnio? Ir vėl ne. Benas ne iš gero gyvenimo toks įkyrus. Ir jam ne pyragai.
Ilgai mąstė inžinierius, ką jam įsivaizduoti, kad užplauktų kūrybinis tonusas. Jau buvo visai beprarandąs viltį, kai galvon toptelėjo mintis. Ogi save. Save. Argi ne tu, Modestai, esi asilų asilas, tiek metų džiovinęs smegenis universitete? Draugelis Giedrius dar antrame kurse suprato, kad tos prakeiktos auditorijos nieko neduos, ir išrūko Europon. Grįžo, eurais svaidėsi, nosį rietė. O tu? Ketvirtame kurse vedei. Ir ką vedei? Tokią pat plikšę studentę. O ar ne tu, asile, atsisakei tą velnio žolę pasaugoti, kai geri vyrai prašė? Būtum kaip žmogus gyvenęs, gal jau ir stogą virš galvos turėtum. O dabar? Asilas. Štai ką reikia įsivaizduoti.
Ir darbas pajudėjo.
