Stasys VARNECKAS
Nuo Naujųjų! Ne! Naujieji dar labai toli, metai dar tik prasideda. Gal nuo šventų Velykų? Bet ir iki Velykų dar gerokas gabalas. Tai gal tada nuo pirmadienio? Giedrius valandėlę žvelgė pro langą, kur vėjas lankstė plikas beržo šakas. Taip ir mane, pagalvojo, lanksto žiaurus likimas... Tačiau nuo pirmadienio... Gal vėjas aprimo, o gal Giedriui taip pasirodė, tačiau beržas išsitiesė ir siūravo į švelnios melodijos taktą, kuri pasigirdo iš televizoriaus. Taip, nuo pirmadienio! Būtinai nuo pirmadienio! Kasdien vis tas pats ir tas pats. Kai grįžo iš tos Anglijos ir parsivežė svarų, visos dienos pasidarė juodos ir klampios lyg smala. O tie draugeliai taip prisvilo, taip priskreto, kad nė ryto išauštant nebelaukia. Vis - "Giedriau, bičiuli, drauguži"... Vienas net misteriu pavadino. Nuo pirmadienio - jokių draugų! Pakanka, pasakysiu, melžti mane kaip tą žalmargę. Sudie, kvietkeliai mėlynanosiai! Nuo pirmadienio - nė lašo. Nei alaus, nei skaidrios, nei brendžio. Visi tie lašai - velnio išmislas, anot bobutės Agotos. Žmonėms novyti. Špygą taukuotą tam velniui! O gal ir tabako atsisakyti? Jis, prakeiktasis, ne tik pinigą degina, bet ir sveikatą. Sako, net vėžį įvaro. Tik mesti reikia atgal, o ne į priekį, kad eidamas vėl nepasiimtum. Taip! Pirmadienį jis, Giedrius Anskaitis, nueis į biblioteką ir parsineš daug knygų. Tada jis tikrai sužinos, ką parašė tas jų Šeridanas, Sviftas ar Šekspyras. Kai vėl nukaksiu į Mančesterį, pagalvojo, taip užlenksiu - visiems akys išsprogs. Tai, sakys, mokytas lietuvis. Tokiam ne lėkštes restorane mazgoti, o į patį Oksfordą ienas sukti. Šitaip viską suplanavęs, Giedrius net susigraudino, bet geležinės valios pastangomis sulaikė ašaras ir vyriškai laukė pirmadienio. ... Pirmadienis išaušo saulėtas ir grynas. Giedrius iš karto prisiminė savo pasiryžimą ir pajuto didžiulį dvasinių jėgų antplūdį. Tas antplūdis dar aukščiau pakilo, kai iš bibliotekos jis parsinešė Guliverio kelionių aprašymus. Kažkokio Džonatano Svifto išguldytus. Pasklaidė Giedrius knygelę ir iš karto suvokė, kiek daug bendro tarp jo ir to keliauninko Guliverio. Pakanka jam, Giedriui, įeiti į tą prakeiktą indų plovyklą, ir jis tampa beveik nepastebimas - toks mažytis mažytis. Užtat gimtam kaime, kai grįžta su svarais kišenėje, pasijunta tarsi tikras Guliveris liliputų šalyje. Čia jam ir jūra būtų iki kelių. Gaila, jūros jo kaime nėra. Kuo ilgiau skaitė Giedrius, tuo labiau tvino jame pasididžiavimo jausmas. Štai skaitau, lavinuosi ir jokiai pagundai nepasiduodu! Tokia tvirta valia ne kiekvienam duota! Tik jam, Giedriui Anskaičiui! O gal vertėtų už tokią tvirtybę? A? Gal tikrai vertėtų? Giedrius ilgai vijo šalin tą galvažudišką mintį, bet ji vis grįžo ir atkakliai gundė... Vakarop Giedrius vėl buvo misteris Guliveris. Žinoma, liliputų šalyje.
