Šiame Seimo rinkimų vajuje užsienio politikos klausimai beveik jokio vaidmens nevaidina. Atrodytų, viskas aišku - įtariai pažvelkime į Rytus, nuolankiau į Vakarus. Ko čia ginčytis, kai ir taip viskas lyg ir aišku.
Tad nenuostabu, kad viena lietuvių diplomatijos pergalė, pasiekta šiame tarpsnyje tarp dviejų balsavimo ratų, netapo reikšmingu argumentu rinkimų kovoje, o ir šiaip liko beveik nepastebėta. Tačiau ji nemažai ką sako ne tik apie Lietuvos užsienio politiką, bet ir apie tautą apskritai.
Pergale čia vadinu Europos Sąjungos šalių ambasadorių sutarimą, kad nacionaliniuose teisės aktuose Lietuva bendrųjų sąjungos pinigų pavadinimą galės rašyti lietuviškai "euras", o ne “euro”.
"Tai yra protingas kompromisas, kurį pavyko pasiekti premjero Algirdo Brazausko laiško dėka ir mūsų veiklos dėka, taip pat prisijungus mūsų kaimynams latviams. Manau, kad atitinkamas politinis įvertinimas dar bus duotas, bet aš manau, kad tikrai turime neblogą kompromisą", - sakė užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Kompromisas iš tikrųjų geras, bet ar vertėjo dėti tiek pastangų? Ministras pirmininkas tik sprendžiant ypatingos svarbos klausimus kreipiasi specialiu laišku, mūsų diplomatijos pajėgos ribotos, o čia dar į pagalbą telkiamės brolius latvius, lyg būtų sprendžiamas gyvybiškai svarbus klausimas.
Žinau, galiu būti apkaltintas nepatriotiškumu, nemeile gimtajai kalbai, nepagarba senolių papročiams ir daugeliu kitų nuodėmių. Didžiausią žalą lietuvių kalbai daro ne vienas kitas ne taip pasakytas žodis, net ne euro grėsmė, kuria, beje, labai abejočiau. Jeigu galime sakyti metro, veto ar mini, tai kodėl toks baisus tas euro?
O kokį pavojų lietuvių kalbai kelia kai kurių kalbininkų siekiai žaboti natūralią kalbos raidą. Kalba - tautos turtas, ji turėtų augti ir vystytis natūraliai, prižiūrima švelnios rankos, o ne biurokratinių institucijų. Kai šiandien vis su didesniu nerimu kalbame apie svetimų kalbų - visų pirma anglų - įtakos didėjimą, ar nepagalvojame, kad, pavyzdžiui, anglų kalbos stiprybę lemia ne tik fizinė jėga - tai yra šia kalba šnekančiųjų skaičius. Juk svarbu, kad kalba taikytųsi prie naujų gyvenimo sąlygų. Štai vokiškai kalbančios šalys imasi iš esmės supaprastinti rašybą, sunku įsivaizduoti, kad anglų kalbos taisykles reglamentuotų valstybės įstatymai ar dėl jų derėtųsi diplomatai. Svarbu, kad kalba būtų atvira, nevaržoma gausybės nereikalingų varžtų ir biurokratų teises įgavusių kalbininkų. Kalba ne mitologinė būtybė, bet kasdienės veiklos įrankis.
Visi žinome - mūsų kalba unikali, turime ją saugoti ir puoselėti. Bet šį uždavinį galėsime įvykdyti tik tuomet, jeigu ta kalba neatsiliks nuo gyvenimo, saugos savo esmę, bet neužsisklęs vien kalbininkų kuriamose, jiems vieniems tesuprantamose ir kone kasmet vis sudėtingėjančiose gramatikos sistemose. Lietuvių kalboje juntu demokratijos stygių. O jūs?
O pabaigoje dar grįžkime prie mūsų diplomatijos. Įtempę jėgas Europos Sąjungos institucijose sėkmingai apgynėme savo kalbą. Puiku. Dar kartą užsėdome ant balto žirgo. Tačiau prisiminkime, koks nenutrūkstančių derybų maratonas vyksta tarp visų Europos Sąjungos šalių, kaip kone kiekvieno sprendimo priėmimas pareikalauja kompromisų, o už tau padarytas nuolaidas vienose derybose kitose derybose jau tenka daryti nuolaidas tau pačiam. Gavę nuolaidų dėl “euro” rašybos ar neturėsime daryti nuolaidų derybose dėl to paties euro įvedimo?
Lietuvos radijas (www.lrt.lt)
