Apie kalbininkų ir žurnalistų santykius, kalbos politiką "Žurnalistų žinių" redaktorius Andrius Sarcevičius kalbasi su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc. dr. Irena Smetoniene.
Kalbos komisijos pirmininke tapote prieš dvejus metus. Iki tol dirbote kalbininke Lietuvos televizijoje. Galima sakyti, kad jūsų kasdienis darbas buvo glaudžiai susijęs su žurnalistika. Buvo vieni apkasai, dabar kiti - dirbate Seimui, Kalbos komisijoje. Žurnalistai neretai skundžiasi, kad kalbininkai trukdo jiems gyventi. Ar negaila jums tų dienų, kai dirbote su žurnalistais?
Gaila. Tikrai gaila. Keista, bet aš sapnuoju, kad tebedirbu televizijoje. Ir man tai daug maloniau. Kartais pabundu ir mąstau: važiuosiu dabar į televiziją... Bet staiga atsimenu, kad mano darbas visiškai kitoks ir turiu būti labai rimta, susikaupusi, įsitempusi, turiu vaidinti valdininkę. Čia tikrai sunku.
Ar sunkūs buvo anie apkasai? Kiekvieno darbas yra sunkus, jei atliekamas sąžiningai. Pašnekinkite bet kurį žmogų ir jis pasakys, kad yra sunku. Taip yra todėl, kad žmogus nenori dirbti bet kaip, stengiasi, kad darbas būtų atliekamas geriausiai. Nežinau, kaip man sekėsi dirbti televizijoje, bet stengiausi. O santykiai su žurnalistais... Kiekvienas esame žmogus. Gali būti, kad pasakiusi kažką ne taip, netinkamu tonu, susilaukdavau atsako tokiu pat tonu. Vis dėlto galiu pasakyti, kad su labai mažai žurnalistų teko susipykti. Dauguma jų bent šiek tiek paklausydavo.
Kai dirbau televizijoje lyg ir nebuvau mirtinas baubas, kurio bijotų ar labai keiktų. Aišku, baimė su pagarba yra labai gerai. Kaip šeimoje: jei vaikas bijo ir gerbia, tai jau neblogai - meilė iš to ir susideda.
Dabartiniame savo darbe stengiuosi parodyti, kad kalbininkas yra žmogus, išmanantis savo sritį. Chemikas kuria savo produktus, niekas negali jam komanduoti, nes tik jis išmano. Kalbos sistema ir jos priežiūra - tai mūsų darbas.
Vienas apžvalgininkas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_60321) interneto vartuose "Omni" rašė: "Dabartinė lietuvių kalbos būsena yra nenormali. Nenormali todėl, kad yra Kalbos komisija, kad yra gausybė kalbininkų, kurie tariasi žiną, kaip reikia taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuvių kalba. Tačiau iš tikrųjų ką jie daro - tai stabdo natūralų lietuvių kalbos augimą. Įsikalę sau į galvą, kad lietuviškai yra tik taip, kaip kažkada buvo kalbama XIX amžiaus kaime, jie visoms šių dienų realijoms bando iš to kaimo ištraukti "lietuviškus" atitikmenis". Kaip jūs tai pakomentuotumėte?
Pasakyčiau, kad tai parašė beraštis. Beraštis ne ta prasme, kad nemoka rašyti - jo filologinis išsilavinimas yra nulis.
Šiais metais pirmą kartą universitete skaitau kalbos kultūros teorinį kursą specialistams. Per paskaitas stengiuosi parodyti, kaip formavosi bendrinės kalbos pasaulyje. Ir tik tuomet pradedu pasakoti apie lietuvių bendrinės kalbos formavimosi bruožus. Studentai puikiai supranta, kad tai nėra joks stagnacinis dalykas, kai sužino, kad pirmoji gramatika buvo parašyta 1490 m. Ispanijoje (ji vadinosi "Imperijos palydovė" ir buvo dedikuota Ispanijos karalienei), kai susipažįsta, kokią raidą išgyveno visos kitos šalys, kurdamos savo bendrinę kalbą, kiek etapų jos praėjo. Egzistuoja 4 bendrinės kalbos formavimosi lygiai, o lietuvių kalba yra pasiekusi tik antrą, todėl mums labai keistai atrodo, kad čia mūsų dar kažkas yra nepadaryta. Komentatoriui trūksta elementaraus humanitarinio išsilavinimo.
Taigi gal galime išsamiau pakalbėti apie jūsų minimus keturis bendrinės kalbos formavimosi lygius...
Daugelis kalbų jau yra standartizuotos. Standartizavimas, pasak vieno iš teoretikų, yra aukščiausias lygis.
Pirmasis lygis - rašybos nustatymas ir tarmės pasirinkimas. Ir italai, ir ispanai pasirinko vieną tarmę. Slovakai pasirinko vienos tarmės mažą patarmę. Mes taip pat pasirinkome vieną tarmę, kurios pagrindu kūrėme bendrinę kalbą.
Antrasis lygis - taisyklių kūrimas ir palaikymas. Mes dar tebekuriame tas taisykles. Trečia - taisyklių ir sistemos prigydymas visuomenėje. Ketvirtasis lygis - standartizuota kalba, kai niekas į kalbos sistemą nesikėsina.
Ar lengvai kalba pasiekia vis aukštesnį formavimosi lygį? Ar tai natūralus procesas? Jei einame natūraliai, kada pasieksime tą ketvirtąjį lygmenį?
Labai sunku pasakyti. Pasižiūrėję į istoriją, pastebėsime, kad daugelis kalbų labai greitai tuos žingsnelius perėjo. Užsienio šalys vienu metu normino rašomąją ir šnekamąją kalbą, tą kalbą iškart pavertė prestižine, t.y. ji pasidarė rūmų kalba, visų raštų kalba, ir tos taisyklės tarsi savaime ėmė gyventi. Be abejo, ta kalba, kuri yra prestižinė, žmonės ima šnekėti. Mes tokios prestižinės kalbos nesame sukūrę. Neturime sluoksnio, kuris šnekėtų prestižine kalba. Todėl visada sakau, kad ant žurnalistų pečių gula našta šviesti, kaip turi skambėti prestižinė kalba. O kad ji kinta, nėra abejonės. Kitaip negali būti.
Kaip pliusą šnekamajai lietuvių kalbai galėčiau paminėti tai, kad ji nėra labai atitrūkusi nuo rašytinės kalbos, nuo rašybos.
Štai anglų kalbos rašyba ir tartis labai skiriasi. Kodėl? Pasirodo, kad anglai sunormino rašymą, rašomąją kalbą ir tik po šimto metų ėmė norminti šnekamąją, todėl ji taip atitrūko - vienaip parašyta, kitaip tariama. Tai yra labai unikalu.
Ar susilaukiate iš žurnalistų priekaištų, kad, tarkime, D. Britanijoje arba JAV nėra kalbos komisijų, kurios užsiima tuo, kuo jūs užsiimate?
Žurnalistai to nesako, bet kartais galima išgirsti teiginių, kad tokių kalbos komisijų niekur daugiau nėra. Tačiau daugelyje šalių yra panašių darinių, tik jie nesivadina komisijomis. Europa, bent jau prancūzai, dabar sako, kad mes esame didžiausias pavyzdys kitiems - tokia komisija, kuri savo rankose turi kalbos politikos koordinavimą. Ir pačioje Prancūzijoje yra Prancūzų kalbos generalinė delegacija, atliekanti panašų darbą, tik ji neapima tokios plačios veiklos. Mes aprobuojame žodynus, kuriame terminų banką, viską darome mes. Kitose šalyse egzistuoja mokslo institutai, universitetai, šiaip asmenys, kurie tą veiklą yra tarpusavyje pasidaliję...
Ar tai, kad Lietuva yra maža šalis, lemia, jog egzistuoja tokia komisija?
Tokios tradicijos. Sakoma, kad Kalbos komisija buvo įkurta 1961 m. Vis dėlto ir didelės šalys tokias komisijas turi. Būtų sunku pasakyti, kad tik mažos tautos stengtųsi kurti tokias komisijas, stengtųsi apsisaugoti. Kalbos komisijos funkcijos plačios - kalbos norminimas yra tik maža dalelė. Tam yra Lietuvių kalbos institutas, tam yra 17 komisijos narių. Mes plečiame veiklą iki tikrosios politikos: ir kitakalbių integracija į Lietuvos gyvenimą, ir įvairiausių bankų, pavyzdžiui, terminų banko, kūrimas.
Kuo ypatingas terminų bankas?
Terminų banke bus daugybė terminų. Dabar egzistuojantys įvairių sričių terminų žodynai bus perkelti į elektroninę terpę ir bus prieinami visiems. Mes labai prašome, kad į šį darbą įsitrauktų ministerijos ir departamentai, nes yra daug terminų neatitikimų įstatymuose. Iš tų įstatymų terminai perkeliami į direktyvas, o paskui, kai reikia versti, valdininkai pirštais bado - pati buvau Briuselyje, mačiau, vieno įstatymo trijose pastraipose trys skirtingi pavadinimai. Juos reikia suvienodinti, įdėti į tą banką ir parašyti "aprobuotas, privalomas", "teiktinas".
Šalia termino tame banke bus pateikiamas ir jo paaiškinimas. Bus pateikiama termino ne leksinė, bet funkcinė reikšmė. Todėl šį darbą dirba ne kalbininkai, bet specialistai. Mes buriame specialistus, kaip ir prancūzai. Europoje tikrasis terminologas yra tam tikros srities specialistas, o kalbininkas tėra pagalbininkas - jis pasižiūri, ar žodis atitinka sistemą, ar priesaga gali reikšti tai, ką nori pasakyti specialistas. Teisininkai kurs savo terminus, žemės ūkio specialistai - savo. Kalbininkas jokiu būdu negali kurti terminų. Planuojame, kad kiekvienoje ministerijoje bus terminologijos komisija. Ją turėtų sudaryti specialistai ir vienas kalbininkas.
“Žurnalistų žinios” (http://www.lzs.lt/listzz.php?nr=2004/09,%20rugsėjis)
