Galerijoje “Vartai” eksponuojama 8 menininkių iš Oslo paroda. Ji taip ir vadinasi: “Aštuonios menininkės iš Oslo”, o tai skamba lyg manifestas, lyg žanro rėmai ir labai paslaptingai. Kaip rudenį kino teatrais praūžusios makabriškosios (nes savo baisiais charakteriais nudėjo vienintelį giminės vyriškį) 8 F.
Kaip Ozono moterys. Kaip jogurtinio deserto “Smilga” reklama (“Gražios moterys meluoja. Jos nesilaiko dietų. Jos valgo desertus. Valgo nekaloringus, neriebius desertus ir paslaptingai šypsosi”, ir t.t.).
Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad galerijos užsisakinėja parodų pavadinimus tokiose ir panašiose reklamos įstaigose. Nors, žinoma, to jos nedaro. Jos neturi ekonominių sąlygų, jų darbuotojos valgo nebrangius sausainius, užsigerdamos nekokybiška kava, ir šypsosi jos retai, mat streikuoja skrandžiai, graužia rėmuo ir slenka plaukai. Į galerijas nevaikšto žmonės, o užsukę greit išeina pajutę amžino šalčio ir nepritekliaus šaltuką, prietemą (galerijos taupo elektrą) ir priplėkusią tylą (galeristės/ai nebežino, kaip elgtis atėjus lankytojams: neįprasti dalykai visus išmuša iš vėžių).
Vienintelis būdas privilioti lankytoją - geras parodos vardas (kai rodomi vardą turintys menininkai, pvz., Valentinas Antanavičius) arba pavadinimas (grupinės parodos, konceptualios arba - kai jau neįmanoma pasakyti nieko kita).
8 menininkės iš Oslo atrodo tvarkingai, tačiau nieko ypatinga žiūrovui nesiūlo. Bent jau nieko egzotiško. Kai geriau pagalvoji - nieko nuostabaus, Oslas seniai niekam nebeegzotiškas nei kaip vieta, nei kaip charakteris. Ir aštuonių menininkų kūriniai kaip du vandens lašai panašūs į Oslo likimą. Jie gražiai apiformina “Vartų” sales ir patys yra gražiai apiforminti, akies nedrasko, tad į parodą geriausia eiti kaip į kultūrinį kurortą, persisotinus vaizdais, informacija ir panašiai.
Tačiau ar šį meną derėtų pavadinti kokybišku? Veikiausiai taip, pakankamai geru vidutinišku kasdieniu menu, kaip kad paprasti kasdieniai TV ir kino filmai. Netgi - šioje kasdieniškumo kategorijoje - jie yra šiek tiek aukščiau už Lietuvoje įprastą matyti lygmenį: 8 menininkės stengiasi atrodyti įdomios ir patrauklios žiūrovui. Jų kūriniai padaryti ne nuobodžiaujant ir ne dėl to, kad joms reikia nuolat kažkam priminti, jog yra kūrėjos. Kūriniai gaminti nuoširdžiai, kai kurie net sąmojingi.
Maria Bohlin pasiuvo moteriško kūno išnarą. Ši išnara kabo salės viduryje. Išnara su natūralistiška ir nepatrauklia uodega (visa paroda yra gaubiama lengvo feministinio aromato).
Tačiau, šiaip ar taip, menininkių mintys, emocijos ir užmojai nėra labai aiškiai artikuliuoti. Gal todėl ir įspūdis šiek tiek muiluotas. Reikia kuistis po nutylėjimus, ieškoti simbolių, tačiau galų gale paaiškėja, kad šie - pakankamai banalūs ir neindividualizuoti. Daug falinių formų - pieštų ir kimštų, daug sudžiovintų žiedlapių, “uždarytų” celofano maišeliuose, daug “pavandenijusių” ir vandens fotografijų, šlapių raudonų suknelių ir panašios visiems suprantamos ikonografijos.
Visa tai kažkaip painiai neapčiuopiama, tvyro sau ore. Ir galėtų tvyroti visai sėkmingai (galop pas mus pradėtos rodyti “Valandos”, rodos, taip pat sulipdytos iš nutylėjimų, nuotaikų ir nuojautų), tačiau vis dėlto trūksta ritmo, dinamikos, patrūkčiojimų ir apskritai bet kokių virpesių. Turbūt kaip tik todėl - nors parodoje yra ir fotografijų, ir instaliacijų, ir tūrinės, ir plokščios tekstilės, ir ryškios geltonos bei raudonos, ir išskydusios melsvos bei rusvos - visa tai susilieja į vieną abstraktų ir neįvairų vaizdinį (tiesa, kūriniuose taip pat nėra akimi pastebimo siužeto).
Vis dėlto po visa ko peržiūros jautiesi gerai ir - svarbiausia - kultūringai (tai atsitinka ne po visų parodų). Veikia iki gegužės 17 dienos.
