Kai Temidė bejėgė, baudžia likimas
Irena ZUBRICKIENĖ
- Apvogęs, nužudęs, apiplėšęs ar sužalojęs kūną žmogus nuteisiamas pagal įstatymus. O sužalotos sielos kaltininkui įstatymais bausmė nenumatyta. Turime galvoje tuos vaikučius, kurie buvo pagimdyti ir iškart ar vėliau palikti. Juk tai - irgi nusikaltimas! Bet tokiems nusikaltėliams Temidė atlaidi: už atstumtus kūdikius teismo bausmės gimdytojams nėra. Užtat likimas mėgsta "kompensaciją" - ateina laikas, ir jis skiria savo bausmę tiems, kurie buvo pražiūrėti teisingumo, - filosofavo kelios marijampolietės prekybininkės, sužinojusios, kad nuo sunkios ligos mirė jauna buvusi jų kolegė, prieš porą metų "pametusi" ką tik pagimdytą kūdikį. - Ir tai ne vienintelis atvejis.
Pamestinukė - prievartos vaisius
... Gimdyvė, iškentusi gimdymo skausmus, nusisuko, slėpdama akis, tarsi ieškotų vietos, kur niekas negali jos paliesti, ir baimintųsi pakeisti išankstinę savo nuostatą... Toks galėtų būti pirmasis sakinys pradėjus pasakoti prieš dvejus metus Marijampolės ligoninėje gimusios mergytės biografiją. Kitas sakinys neslėptų, kad šio kūdikio gyvenimo istorija per plauką neprasidėjo nuo mįslingo įrašo - "Pamestinukė".
Visa tai - apie Almutę ir jos biologinę motiną Romą (35 m.). Ligoninėje palikusi ką tik gimusią dukrelę, moteris, teisindama šį savo poelgį, tuokart apie save pasakojo gana šykščiai. Teigiamai vertinama prekybininkė jau augino du mažamečius vaikus - jais rūpinosi kaip ir kiekviena gera motina. Moteris prieš septynerius metus buvo nutraukusi savo santuoką. Anot pačios, trečiasis kūdikis nebuvo planuotas - esą tai išžaginimo vaisius.
Roma tikino buvusi išniekinta kelių nepažįstamų vyrų, kurie ją, vėlų vakarą ėjusią iš darbo, prievarta įsitempė į savo automobilį. Moteris kantriai slėpė savo bėdą ir dirbo beveik iki paskutinės minutės. Dar prieš gimdymą ji subrandino mintį, kad vaikelio atsisakys. Apie tai ji iš karto pasakė medikams. Šie tikėjosi, kad išvydusi gležną naujagimio kūnelį ir išgirdusi gyvenimą sveikinantį jo riksmą gimdyvė, mylinti dviejų vaikų mama, atsitokės ir priglaus savo kūdikį prie krūtinės. Tačiau medikų įkalbinėjimai buvo bevaisiai - gimdyvė nė akies krašteliu nepažvelgė į gimusią dukrytę, atsisakė pamaitinti ją pirmaisiais motinos pieno lašais. Į šoną sukdama akis gimdyvė tik kartojo pavienius žodžius: "nemyliu", "nenoriu", "nepersigalvosiu", "noriu išeiti", "palieku", "nenoriu matyti".
Ligoninėje pamestinuke įregistruotą mažylę VTAS darbuotojos netrukus pavadino Alma. Anot specialistės Rūtos Šaknaitienės, šiame VTA skyriuje jau susiklosčiusi tradicija tėvų atstumtus kūdikius įregistruoti Lietuvoje garsių žmonių vardais - be Almos, jau yra Algirdas, Justas, Valdas. Esą gal bent vardas užmes laimės spindulėlį pamestinuko kelyje?..
Atpildas (1)
Almutė buvo vos kelių dienelių, kai į Marijampolę atskriejo žinia iš Ukmergės, kad tvarkingai gyvenanti sutuoktinių pora pasiryžusi iškart įsivaikinti gimdytojos atstumtą mergytę. Pamestinukės dalios išvengusi mažylė netrukus buvo įkurdinta pas jos trokšte troškusius įtėvius. Marijampolės VTAS darbuotojų žiniomis, mergytė ir šiandien laiminga ukmergiškių šeimoje, panūdusioje sukurti jai laimingą ateitį. Nors įtėviai neaiškino, ar stengsis kuo ilgiau išsaugoti įvaikinimo paslaptį, ar atidengs įdukros kilmės skraistę mergytei paaugus, dabar jau aišku, kad Almutė niekada neturės galimybės pažinti savo tikrąją gimdytoją. Mergytė niekada neišgirs gimdytojos "atleisk" ar bent menkiausio paaiškinimo apie savo poelgį. Almutės įtėviai tegalės pasakyti, kad jos mama labai anksti mirė.
Romos gyvenimą šią vasarą pakirto vidaus organų vėžys. Pastaruoju metu ligonė silpo itin sparčiai. Ar ji žinojo apie organizme tūnančią ligą, kai gimdė Almutę, pasakyti galėtų tik patys artimiausi velionės žmonės. VTAS darbuotojai patarė jų netrukdyti ir neskaudinti, nes nėra tikri, kad net Romos tėvai žinojo dukrą pagimdžius trečiąjį kūdikį ir jį palikus likimo valiai. Du Romos pirmagimiai dabar gyvena su garbaus amžiaus seneliais, tapusiais nuolatiniais jų globėjais, nes girtaujantis vaikų tėvas nelinkęs rūpintis savo atžalomis.
Romą pažinojusiųjų pamąstymu, likimas šiai moteriai atseikėjo su kaupu - už paliktą kūdikį ne tik "nuteisė" mirties bausme, bet kažkodėl nuskriaudė ir du motinos šilumos dar taip besiilginčius Romos pirmagimius (išlygino visų trijų moters atžalų padėtį?). Neliko nepagarsinta ir "liaudies teisėjų" prielaida, kad negailestingas vėžys jaunoje moteryje apsigyveno nuo išgyvenimų, nepajėgiant susitaikyti su galbūt skubotai žengtu žingsniu, kai kelio atgal jau nėra, ir žinoti, jog kažkur toli gyvena tavo kūno ir širdies dalelė, pavogta iš kraujo brolių... Laimė, kad Almutei gyvenimo loterija buvo dosni.
"Padaryti vaikai"
Išmestųjų į gyvenimo loteriją (Pasiseks surasti šiltus namus ar teks visą laiką būti "valdiškais" vaikais? O gal pasiseks "išlošti" rūpestingus globėjus, įtėvius?) kartėlį turėtų jausti ir dvi Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) augusios sesutės - išsituokusios Almos L. (32 m.) dukrelės. Apie panašaus likimo nelaimėlius paprastai sakoma: "padaryti vaikai" - tai yra gimę be meilės, be noro, be minčių apie ateitį, be atsakomybės už naują gyvybę.
Jūratė (15 m.) ir Sonata (13 m.) į globos namus pateko prieš dešimt metų. Iš pradžių buvo manoma, kad "valdžia" globos jas laikinai, kol mama susiras nuolatinę pastogę ir pastovų darbą. Tačiau Alma labiau buvo linkusi ne kovoti, o pasileisti pavėjui - jai lengviausia buvo uždarbiauti už Kalvarijos prasidedančioje Lietuvos ir Lenkijos pasienio zonoje, muitinėje. Ši moteris laikoma žemiausios kastos prostitučių "pioniere", ties muitine pradėjusia žvalgytis dar tada, kai modernūs pastatai vos tik buvo pradėti - dirbo tik statybininkai. Vėliau ne kartą pasienyje Almą sulaikę pareigūnai stebėjosi, kad nešvari, netvarkinga, visada susivėlusi ir gyvą užkratą nešiojanti moteris - paklausi "prekė", randanti savo vietą tolimųjų reisų vairuotojų "rinkoje".
Kai sveikos, bet neprižiūrimos mergytės pateko į ligoninę, o vėliau, motinos nelankytos, buvo apgyvendintos globos namuose, Alma jų nepasigedo. Atvirkščiai - "gegutei" buvo atlaisvintos ir rankos, ir mintys. Kartais ši prostitutė, gėdijama VTAS darbuotojų, niežuotomis rankomis šluostydavosi ašaras ir paatviraudavo apie savo vaikystę, kai jai esą buvo lemta patirti pamestinukės dalią. Ir Almos dukrelės buvo priverstos gyventi glostomos svetimų rankų. Niekada pas jas neužsukančios (bet netoliese ant judraus kelio "balsuojančios" prieš krovininius automobilius) motinos veidas pamažu dilo iš jų atminties.
Atpildas (2)
Vieną 2002-ųjų birželio vakarą Kauno - Marijampolės - Suvalkų kelyje, netoli Kalvarijos, Lenkijos link važiavęs krovininis automobilis MAN, kurį vairavo blaivus varėniškis Andrius U. (22 m.), staiga kliudė netikėtai į kelio važiuojamąją dalį išbėgusią moterį. Nors situaciją įvertinęs jaunas vairuotojas bandė stabdyti sunkiasvorę mašiną ir išvengti susidūrimo, nelaimėlė atsidūrė tarp ratų. Tai buvo Kalvarijos "garsenybė" Alma L. Nustatyta, kad ji į kelią išbėgo iš priešais stovėjusio krovininio automobilio.
Per avariją Alma buvo sunkiai ir žiauriai sužalota - jos kairės rankos oda buvo nusinėrusi nuo viršaus iki plaštakos. Moteris dar kalbėjo - skundėsi, kad labai skauda, prašė vežti ją į ligoninę. Nelaimėlė buvo neblaivi, nuo jos dvokė. Dėl Almos gyvybės medikai kovojo septynias paras, tačiau jų pastangos baigėsi šios lemtingos moters mirtimi.
Almos L. laidotuvėse jos dukrelės nedalyvavo. Kaip sakė globos įstaigos direktorius, niekas apie tai jiems tada net nebuvo pranešę. Žinia atėjo pavėluotai. Mergaitėms buvo pranešta, kad jų gimdytoja mirė, tačiau kokios nors išskirtinės reakcijos nebuvo sulaukta. Motinos prisiminimas sesučių atmintyje jau tada buvo miręs.
Šiuo metu našlaitės Jūratė ir Sonata gyvena taip, kaip turbūt buvo tik svajojusios: labai simpatiškas, mielas ir protingas mergaites bene prieš penkerius metus nusižiūrėjo ir įsipareigojo globoti Italijoje gyvenanti pora. Kai italai, per kelias vasaras pripratę prie lietuvaičių viešnių, pasiūlė jas išmokslinti Italijoje, niekas neprieštaravo. Juk motina (jai buvo atimtos motinystės teisės) žuvusi, tėvas nesirodydavo, o lankydavo dukterėčias tik jų dėdė - tėvo brolis, tiesa, negalėjęs garantuoti joms saugios ir sočios ateities. Sesutės jau puikiai kalba itališkai ir radusios savo vietą "po svetima saule". Vyresnioji, gyvendama pas globėjus, jau metus sėkmingai lankė italų mokyklą. Šį rudenį prie jos prisijungs ir jaunėlė. Manoma, kad seserys gyvens Italijoje tol, kol sulauks pilnametystės, o tada pačios spręs, kur kurti savo savarankišką gyvenimą - grįžti į motinos išmaišytą pasienį ar lipdyti padorią kasdienybę. Kaip sakė vilties nepraradę globos namų darbuotojai, šiltos vaikystės neturėjusias našlaites pagaliau aplankė laimė. Pavėluota, bet tikra, išdrįsusi prisiartinti tik žuvus sesučių gimdytojai.
Akimirksnio vaikai
Likimas šiltu dėmesiu kompensavo ir penkių marijampolietės Rasos B. (28 m.) pagimdytų vaikučių šaltą ir liūdną gyvenimo pradžią. Vieniša motina pirmagimį Valentiną (beje, gimusį per šv. Valentino - meilės - dieną!) pagimdė, kai jai buvo 20 metų. Po metų gimė Tomukas, dar po metų - Ievutė. Motina mažylių nežiūrėjo - neglaudė prie krūtinės ir nesūpavo. Jai būdavo mieliau valkiotis, gerti ir tarpti vis kitų vyrų glėbiuose. Mažyliai vienas po kito buvo paimti iš gimdytojos - tarsi likimo lošėjai, laukiantys savosios sėkmės.
- Tai akimirksnio ir atsitiktinumo vaikai, - Rasos atžalas pavadino VTAS darbuotojai. - Vieniems ieškojome kitų namų ir globėjų, o Rasa toliau gimdė ir jau barstė kitus. Praėjus trejiems metams po Ievutės gimimo, gimė Evelina, o dar po trejų - Justė.
Šiandien trys Rasos vaikai jau įvaikinti trijose šeimose - Kaune, Marijampolėje ir Palangoje. Du globojami Suvalkijos kaimuose. Vieną jų irgi ketinama įsivaikinti toje pačioje šeimoje, kur jau įvaikintas vyresnysis broliukas. VTAS darbuotojų teigimu, visi Rasos vaikučiai suradę šiltus ir jaukius namus, mylinčius ir rūpestingus įtėvius bei globėjus, ruošiančius gimdytojos atstumtiesiems dorų žmonių ateitį. Vakarykščiai nelaimėliai, gimdytojos pūdyti šlapiuose vystykluose ir gyvenę "numestų pliauskų" gyvenimą, šiandien turi kone viską, ką ir kiti - laimingieji - jų bendraamžiai. Rasos vaikai neturi tik juos pagimdžiusios moters dėmesio (jo niekada ir neturėjo) ir vienas kito.
Atpildas (3)
Nuo gegužės 8-osios Rasos B. vaikai nebeturi ir galimybės kada nors pamatyti savo gimdytoją, kad klausiančiai ir tiriančiai pažvelgtų jai į akis. Tą rytą Rasa, pastaruoju metu nusikrausčiusi į Kalvariją, buvo rasta pasikorusi sugyventinio namų malkinėje. Kaip nustatė pareigūnai, Rasa ir jos gyvenimo draugas buvo ką tik sėdėję kartu prie išgertuvių stalo (viešėjo ir kaimynas). Kai moteris per ilgai užsibuvo išėjusi į lauką, sugyventinis pradėjo žvalgytis, kur ji galėtų būti. Pravėręs malkinės duris vyras aptiko Rasą kilpoje. Padėti jau nebuvo galima. Sugyventinis ir jo sugėrovas pareigūnus tikino begeriant nebuvus jokių konfliktų, galėjusių pastūmėti nelaimėlę į savižudybę.
Kalvarijoje gyvendama Rasa nekeitė savo įprasto būdo. Ją supo išgerti ir valkatauti bei nusikalsti linkę asmenys. Pati Rasa išgėrusi nesišlaistydavo gatvėmis, tačiau kompanijų nevengdavo. Dėl jos plaukų ir žieminės aprangos kaimynai ją vadindavo Lape. Yra žinoma, kad nuolatinio darbo neturėjusi Lapė darbuodavosi Lietuvos ir Lenkijos pasienyje - vyrams teikdavo intymias paslaugas.
Išlaisvinti vaikai
"Akistatos" pakalbinta viena Rasos B. vaikutį auginanti moteris neslėpė tarsi būtų išlindusi iš po ją slėgusios minčių ir jausmų lavinos, kai sužinojo apie įvaikio gimdytojos tragišką pasirinkimą. Įmotė atviravo net lengvai atsidususi, kad galų gale numarintas nesaugumo ir netvirtumo jausmas: prie jos namų niekada nesibraižysianti moteris, kadaise dovanojusi kūdikiui gyvybę, bet atėmusi galimybę jam augti tikroje šeimoje. Pašnekovė filosofavo, kad visi atstumti vaikučiai nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų - potencialūs painių "detektyvų" herojai, kada nors pradėsiantys ieškoti savo gimdytojų, kad gautų atsakymą į kankinančius klausimus. Juos, net ir laimingus svetimose šeimose, nuolat persekioja "tikrųjų tėvų" šešėlis ir amžinos dvejonės - o kaip būtų buvę, jeigu... Anot kalbintos įmotės, Rasos B. mirtis išlaisvino jos vaikus nuo tokių situacijų.
- Tai likimo pirštas, atpildas už numarintus jausmus, - sakė moteris. - Likimas skaudžiai baudžia net ir už būsimas niekuo nekalto vaiko ašaras. Juk ne be reikalo liaudies išmintis sako, kad lazda turi du galus. Dažnai lazda, kuria buvo mušta, atsisuka ir kitu galu. Tai - už gyvenimo lošėjais padarytų atžalėlių skriaudas, nes šioje loterijoje - daugiau pralaimėjusiųjų. Tai pati didžiausia bausmė, kokios net teismas neskiria. Nes teistumas išnyksta, o likimo bausmė - niekada.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Ilgametė Marijampolės VTAS specialistė Rūta Šaknaitienė ne vienam gimdytojos atstumtam mažyliui parinko žymaus žmogaus vardą vildamasi, kad vardas lems gyvenimo sėkmę
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Gerai, jeigu motinų atstumtus vaikus susiranda geri globėjai ar įtėviai - kad ir užsienyje (šįryt atsiųstos nuotraukos "beniuliai2" ir "beniuliai3")
2005 08 03
