Vienam pacientui buvo nustatyta, jog jo inkstuose yra akmenų. Daktaras nusprendė suskaldyti juos ultragarsu. Vyrukui, aišku, pasisekė, kad galima buvo išvengti chirurginės intervencijos, mat akmenukų skaldymo procedūra paprasta: pacientas paguldomas ant stalo ir specialiu "pistoletu" ultragarsas nukreipiamas į inkstuose susikaupusius akmenukus. Kalbama, kad tai netgi neskausminga.
Taigi atėjo vyrukas paskirtu laiku į procedūrą. Jam buvo liepta persivilkti kažkokiais marškiniais, sėdėti ir laukti. Sėdi jis, laukia ir net dreba iš baimės. Ne chirurginė operacija, aišku, bet vis vien baisu - o jei ne į akmenis, o tiesiog per inkstus kirs ar, dar blogiau, per kiaušinius. Kas žino, kas tada gali nutikti. Tuo metu iš procedūrinio kabineto išeina seselė. Mina tokia rūgšti - aiškiai savo darbo nemėgsta. O ir ko čia šypsotis - atlyginimas mažas, pacientai paniurę, vyras impotentas, vaikai nesimoko, žodžiu - gyvenimas nenusisekęs.
Seselė nužvelgia vyruką ir sako:
- Prašom. Užeikite čia, į procedūrinį.
Kabineto viduryje stovi stalas, virš kurio prikabinėta visokiausių prietaisų, primenančių Garino hiperboloidą.
Seselė kreipiasi į pacientą:
- Gulkitės ant stalo, rankas padėkite už galvos, kojas sulenkite per kelius ir praskėskite.
O pati tuo metu į jį nežiūri, nusisukusi plaunasi rankas. Guli tas vyrukas vienmarškinis ant šalto stalo, rankos už galvos, kojos pražergtos. Jam šalta ir baisu. Seselė tuo metu baigė plautis rankas, atsisuka ir mato, kad pacientas atsigulęs ne taip, kaip reikia.
Ir sako:
- Ligoni, na ko jūs kaip mažas vaikas. Kojas labiau pražerkite ir sulenkite per kelius... Na, dar, dar... Nagi... na, kaip pas ginekologą.
Tada jau pacientui nervai nebeišlaikė. Jis vos ne verkdamas išlemeno:
- Bet aš nė sykio nebuvau pas ginekologą!
