Apsipirkinėdami parduotuvėje ką renkatės - gražų geltoną, apvalutį, kaip iš vaisių žurnalo viršelio paimtą apelsiną ar su rudomis dėmelėmis, nestandartinės formos ir labai jau nepatrauklų jo draugelį, kuris viduje toks pat sultingas, kaip ir pirmasis.
Juolab ir pats nesi tikras pirkdamas raudoną gražų obuoliuką - ar genetiškai nemodifikuotas, ar dirbtinai neužaugintas. Bet kokiu atveju dailus, glotnus paviršius labiau traukia.
Vaisiai, kaip ir žmonės - jie įvairiaspalviai, visokių formų ir bruožų, išsiskiriantys iš „pilkos“ masės ar nepastebimi, it pelytės tūnantys giliai po broliais. Vis dėlto jie negali prabilti ir atskleisti savo vidaus, bet ar tai svarbu XXI amžiuje, kai natūralumas lygus nuliui, dirbtiniai gaminiai lengvai vartojami, virškinami ir išmetami.
O žmonės, ar jie ne tokie pat? Juk visada gatvėje maloniau užkalbinti ar tiesiog atsakyti į klausimą žaviai, trumpu sijonėliu, tobulų veido bruožų brunetei negu atlėpusiomis ausimis ar nuo riebalų susilaižiusiais plaukais ir treningus apsirengusiai blondinei (gal šiek tiek perdėta fantazija). Juk visai tingi gilintis, ko jai reikia. Nusisuki ir keliauji sau.
Nejaugi panašiais principais mes renkamės ir draugus, atsukame nugarą nemaloniai atrodančiam, iš pažiūros keistam individui jo net neišklausę, o į draugiją priimame tik „tobulai“ atrodančius. Iškrypimas - mano vieni, natūralu - mąsto kiti, tačiau veidrodis ant sienos toli gražu nėra „tikrasis veidrodis“.
Oi, tas grožis. Prieš mane šiuo metu sėdi stilingas, raumenimis stalą besiremiantis, o sporto salę drąsiai savo namais galintis vadinti vyrukas ir žavi brunetė, makiažu patobulinusi ir taip ganėtinai dailų veidą, o ilgos, iš proto varančios kojos tik prideda daugiau pliusų. Pagrindinė pokalbio tema - stilingi automobiliai, prašmatnūs, „prekiniais ženklais gyvi“ klubai, o turimos „tačkos“ galingumas, markė ir metai matuojama labiau negu istorijos ar politikos žinios, galintys patekti į tą labai banalų žodį „intelektas“.
Kas pasakė, kad pasaulį valdys grožis, vertas Nobelio premijos. Jo posakis „gyvas“, klesti ir panašu, kad turi didesnę reikšmę negu popiežiaus vedimas tikėjimo link ar G. W. Busho kovos šūkiai prieš terorizmą. Vien ko verti nuvalkioti, tačiau beprotiškai žiūrimi grožio konkursai, kurių vertinimo kriterijus sugebėtų paaiškinti retas mokslininkas.
Televizijos šį posakį formuoja 100 proc. „Ekstremalūs pokyčiai“, „Pakeisk savo išvaizdą per 10 dienų“, o dabar jau ir Lietuvoje išgimdytas „Grožio fabrikas“. Dėl grožio ir tobulų kūno formų pamišęs visas pasaulis - kreivą nosį galima patiesinti, atlėpusias ausis priglausti, mažą krūtinę „išpūsti“, siauras lūpytes padaryti putlias, o dantis sutvarkyti taip, kad ramiai rytoj galima filmuotis dantų pastos reklamoje. Tai skamba lyg dukart du ir tapo natūralu, kaip kiaušinienę rytais išsikepti. Baugu, bet skalpelis gali viską.
Deja, bet jis negali pridėti didesnio vingių skaičiaus smegenyse, pagerinti atmintį, pagilinti suvokimą ar perskaityti kelių mokslinių knygų. Jis tik gali dirbtinai pakeisti išorę, o tai šiais laikais yra kur kas geriau negu perskaityti Lietuvos istoriją. Atsiranda vis daugiau pažįstamų ir draugų, kompleksų nebelieka, darbo sąlygos gerėja, meilužių daugėja, pasaulis keičiasi? Tačiau ar pasiekti tokį prognozuojamą pasikeitimą reikalingas skalpelis (mano vaizduotėje jis visada bus laikomas plastinių operacijų sinonimu).
Šlykštu žiūrėti į kai kurias Rusijos „popso“ ir estrados žvaigždes, kurios dėl savo išvaizdos pasiruošusios gultis po ekskavatoriumi ir dar sumokėti šešiaženklę sumą. Didžiakrūtė, putlialūpė blondinė Maša Rasputina (linkėjimai, kuriems neteko matyti) panaši į keliais kartus mažesnę prisukamą Barbę - jokio „draivo“, ugnelės akyse, tik tobulas „robotės“ kūnas. O kur dar gamtos išdaiga Lola Ferrari, savo silikoninėmis krūtimis galėjusi uždusinti patį Žydrūną Savicką.
Mes stebimės, kodėl jie neturi jokio celiulito, 70-mečio stotas kaip 40-mečio, ant veido jokios gyvenimišką patirtį parodančios raukšlelės, o plikę pakeitęs įspūdingų storų plaukų šedevras. Atsakymas vienas - vėl tas skalpelis. Tik kodėl kai kurios Lietuvos šou žvaigždės bijo tą pripažinti - gal per jaunos pripažinti, kad turi trūkumų, kuriuos nori ištaisyti. Juk daug kam plastinės operacijos asocijuojasi su senyvu amžiumi. Tačiau į kūno architektus kreipiasi nuo spuoguotos kreivanosės paauglės ar 22 metų trumpapenio vyriškio iki šešiasdešimtmetės susiraukšlėjusios senutės.
Tokia realybė. Žmogaus kūnas - jo vizitinė kortelė, apie kurią sprendžia aplinkiniai, ir tik pagal jo norus ji natūraliai ar dirbtinai sukuriama. Kaip ir visa kita. Tiesa, nepamirškime, kad jai dar suteikta galimybė ir prabilti.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui - [email protected].
