Vienas žymiausių Lietuvos romanistų Vytautas Bubnys Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje pristatė naujausią savo romaną "Švento Vito šokis". Prieš susitikdamas su gerbėjais rašytojas davė išskirtinį interviu "Šiaulių kraštui".
Tiesos nerašė tie, kurie nenorėjo rašyti
- Kokią vietą Jūsų gyvenime užima Šiauliai?
- Šiaulių gerai nepažįstu, nors juose esu buvęs įvairiais reikalais. Čia prieš daugelį metų vyko kūrybinis seminaras, prisimenu gražius pabendravimus. Šiauliuose gyvena keletas pažįstamų. Vis rečiau atvažiuoju ne tik į Šiaulius, bet ir į kitus Lietuvos miestus. Mažiau susitikimų su skaitytojais. Žmonės dabar labiau politika domisi.
- Kada buvo geriausias santykis su skaitytoju: sovietmečiu, laisvėjančioje Lietuvoje, ar dabar?
- Kalbant statistiškai, anais laikais reikėdavo didelių salių, kad sutalpintų visus norinčius išgirsti rašytojo balsą. Tuomet žmogus atviresnio žodžio neišgirsdavo: nei spauda, nei televizija nepasakydavo to, ką girdėdavo iš rašytojo. Drąsiai kalbančių rašytojų buvo nemažai. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad tarp tokių buvau ir aš. Tuo metu mano parašyti romanai buvo gana atviri apie esamą tikrovę. Skaitytojai tai suprato ir jie klausdavo, domėdavosi.
Kartą Plungėje, dar Brežnevo laikais, manęs paklausė: "Kokia yra didžiausia šiais laikais bėda, kad mūsų gyvenimas lyg ir sustojęs?". Atsakiau nieko negalvodamas, kad viskas priklauso nuo vyriausiosios galvos: kaip vadovauja, taip mes gyvename. Kokios ovacijos, kokie plojimai! Galima daugybę tokių momentų atsiminti. Mąstantys žmonės pasitikrindavo savo nuomonę ir norėdavo išgirsti, ką pasakys rašytojas. Rašytojas tiesos į vatą nevyniodavo, nes neturėdavo ką prarasti.
- Ar nebuvo baisu, kad uždraus spausdintis?
- Tuomet jau buvo nebe stalininiai laikai. Bandė uždrausti spausdinti Romualdo Lankausko kūrybą. Bet nei viena jo knyga nebuvo drausta, ar neišleista. Gal tik pagąsdindavo: bijokite, nes gali būti kaip kažkada! Dabar galima išgirsti, kad tuomet menininkai buvo persekiojami, jie negalėjo ko nori rašyti. Likus dvidešimčiai metų iki Atgimimo niekas nieko nebedraudė. Galiu drąsiai pasakyti, kad neparašė tiesos tie, kurie nenorėjo tiesos rašyti. Net apie trėmimus pašvelnintai galėjai rašyti. Savo pirmajame romane "Alkana žemė", išleistame 1972 metais, rašiau apie pokarį. Pagrindinis veikėjas - partizanas. Šalia jo nupiešiau ir kitą partizaną, kurio rankos suteptos krauju. Juk ir tokių buvo?! Buvo idealistų, kurie siekė Nepriklausomybės, buvo tokių, kurie išėjo į mišką, nes jam kailis degė, ar norėjo plėšikauti.
Žinoma, knygas tampydavo ir saugumas, ir CėKa, nekalbant apie cenzūrą. Kartais ir nugnaibydavo kai ką. Tuo metu laisvės kovotojų partizanais knygose negalėdavai vadinti, pavadindavai "krūminiais", "miškiniais", tai pataisydavo į "banditus", o jei pavadinai "stribu", tai knygoje bus "liaudies gynėjai". Ir tai pamatai, kai knyga išeidavo, bet esmė likdavo ir tai skaitytojas suprasdavo.
Dingo socialinės garantijos
- Ne paslaptis, kad dabar kai kurie, net ir labai žinomi rašytojai, turi susimokėti leidyklai "garantinį užstatą" už leidžiamą knygą.
- Žinau, ir ne vieną tokį rašytoją, kuriuos laikytume klasikais. Ačiūdie, kad man dar už savo knygų leidimą nereikėjo mokėti. 2002 metais "Alma Littera" išleido mano romaną "Balandžio plazdėjime" ir dar honorarą sumokėjo. Dabar išleido "Švento Vito šokį". Sunkiausia dabar yra jauniems rašytojams ir poetams.
- Turbūt džiaugiatės, kad nesate poetu, nes honoraro vargu ar sulauktumėte?
- Poetu ir negalėčiau būti. Mano pirmieji poetiniai pokariniai bandymai buvo labai atviri ir visai ne tarybiniai. Kai vieną klasės draugą suėmė už poeziją, pabūgau, parvažiavau į kaimą, sukišau į butelį ir prie vienos liepos užkasiau. Praėjo daug laiko. Pagalvojau, iškasiu ir pažiūrėsiu ką tada prirašiau - šaknys didelės, visur remiasi kastuvas, negi dėl kažkokių eilėraščių broliui pasakysiu, kad jis liepą kirstų. Tai ir liko palaidota mano poezija.
- Ar dabar pakankamas valdžios dėmesys rašytojams?
- Tuomet valdžios dėmesys buvo ne tik materialus. Honorarai dideli, jei esi produktyvus - gyventi galėjai labai gerai. Tau ir butą duos specialiai rašytojams statytame name. Knygas neišleisdavo ne dėl idėjinių dalykų, o dėl prasto meninio lygio. Tada grafomanijos neleisdavo, nebent ji būdavo idėjinė grafomanija - tokios buvo nemažai. Anais laikais galėjai būti rašytojas ir nedirbti jokio kito darbo, o išėjęs į pensiją, galėjai gauti normalią pensiją. Buvai kūrybinės sąjungos narys ir pensija tau garantuota. Šiandien, jei ir esi kūrybinės sąjungos narys, nieko nereiškia. Gaila jaunų žmonių, kurie dirba kūrybinį darbą. Kas bus, kai ateis jų pensija? Visur autorinės sutartys.
Šiandien valdžios dėmesys gerokai mažesnis. Be to, labai daug leidžiama verstinės literatūros. Skaitytojui labai sunku susigaudyti ir surasti gerą knygą, nes vien anotacijos ir viršelio neužtenka. Giriama, kad viena ar kita knyga labai populiari, išversta į daugybę kalbų ir gavusi apdovanojimus, bet kai pradedi skaityti, norisi kuo greičiau ją padėti į šalį.
Monografija ir naujausio romano mistika
- Visiškai neseniai apie Jus Alfredas Guščius parašė monografiją "Po aukštu dangumi". Jums dar gyvam esant pastatė paminklą.
- Labai retai mokslinė monografija išleidžiama apie gyvus autorius. Nelabai jauku, bet pripratau. Tai buvo labai netikėta, bet žinau, kiek bus kreivų žvilgsnių iš kai kurių mano kolegų: kodėl ne apie mane, o apie Bubnį parašė? Toks jau lietuvių charakteris. Gauni premiją, tai keli bičiuliai tavęs net nemato. Bet praeina mėnuo, viskas atslūgsta. Esame lietuviškai lietuviški. Apie tai yra ir "Švento Vito šokis".
Tai romanas apie šių dienų nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Pagrindinis veikėjas - Povilas - jaunas dailininkas, kuris mėgsta skraidyti galingu motociklu. Jis gali vidurnaktį iš Vilniaus "rauti" pro Ukmergę, Panevėžį Rygos link ir atgal. Jis žaidžia su likimu ir gyvybe. Romane - įtempti vienos šeimos santykiai. Netikėtai žūsta šeimos tėvas - Tilius. Tarp dviejų brolių išauga didelė įtampa, nes pastatyta, bet neįrengta kelio karčiama, kurią reikia pasidalyti. Graži aplinka, šalia ežeras, o testamento nėra. Prasideda lietuviškos turto dalybos.
- Gal jau pradėjote naują kūrinį?
- Visuomet rašau tik vieną knygą. Kol jos nesuredaguoju, nepadedu paskutinio taško, negaliu nieko imtis naujo. Po knygos išėjimo turi praeiti nemažai laiko, kad galėčiau sėsti prie prie kito romano. Su "Švento Vito šokiu" yra susijęs mistiškas dalykas. Važiuojant iš Vilniaus Ukmergės link, maždaug 42 kilometre, stovėjo namas, kuriame metai po metų niekas nieko nedaro.
Pagalvojau, kas čia dėjosi, kad niekas nevyksta. Mintimis palindau po tais pamatais ir mintimis su tais žmonėmis kalbėjausi, romaną parašiau. Atrodė, kad tie romano žmonės ten gyveno, o vyresnysis sūnus naktimis saugojo, kad kas to namo nepadegtų. Vieną vakarą grįžtame iš Plungės ir žiūrime, kad tas namas dega. Pilna ugniagesių mašinų. Leidyklos atstovė sako: "Žiūrėk, tavo veikėjų namas dega. Gal sustojame, pažiūrėsite". Atsakiau, kad kuo greičiau važiuotume. Pasijutau, kad pats būčiau padegęs tą namą. Buvo viskas taip tikra.
Apie rašytoją
Bubnys Vytautas, prozininkas, dramaturgas, eseistas. Gimė 1932 metų rugsėjo 9 dieną Čiudiškiuose, Prienų rajone. 1957 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Kaune. 1966 - 1974 metais žurnalo dirbo "Moksleivis" vyriausiuoju redaktoriumi. 1976 - 1981 metais ir 1991 metai buvo Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju. 1992 - 1996 buvo išrinktas Seimo nariu. Išleido per 30 knygų. V. Bubnio knygos verstos į vokiečių, kroatų, estų kalbas.
