Pasaulio katalikai lapkričio 1-ąją švenčia Visų Šventųjų dieną, o lapkričio 2-ąją - mirusiųjų sielų dieną - Vėlines. Tai krikščionių šventės. Prieš krikščionybę buvo švenčiama Helouvyno šventė, kuri dabar vėl sugrįžo ir bando nustelbti Vėlinių rimtį ir religinį susitelkimą.
Kas yra Helouvynas?
Helouvynas pas mus gavo neigiamą "amerikonizmo epitetą", tačiau iš tikrųjų ši šventė atsirado Europoje. Į Ameriką ją nuvežė keltiškoji europiečių emigrantų dalis. Iš pradžių šventė vadinta Samhainu. Buvo manoma, kad šios dienos išvakarėse gyvųjų žemę aplankydavo vaiduokliai, kitos dvasinės būtybės ir mirusiųjų dvasios. Tikėta, kad tą naktį pildosi burtai. Ypač mėgta burti su obuoliais. Neatsiejam Helouvyno dalis - maskaradiniai kostiumai. Keltai taip maskuodavosi, kad jų neatpažintų dvasios ir palaikytų juos saviškiais. Skeletai, kaukolės, negyvėlių kūnai natūraliai tapo Helouvyno simboliais, o ši šventė garbino mirtį.
Šliundrų šventė?
Dabartinė Helouvyno šventė, kuri mus pasiekė iš JAV, jau visai kitokia. JAV oficialiai Visų šventųjų diena neminima. Greičiausiai dėl to, kad katalikybė čia nėra vyraujanti religija. Užtat Helouvyną amerikiečiai švenčia išsijuosę: gąsdina vienas kitą, laistosi ir purškiasi įvairiausiais dažais, dalyvauja maskaraduose. Po miestus ir miestelius laksto giltinės, raganos, vampyrės ir šiaip visokios bjaurybės.
Pastaruoju metu Helouvynas - tai diena, kai geros mergytės virsta šliundromis. Raudonkepuraitė dėvi tik mini sijonėlį ir kojines ir atrodo, kad tikrai eina ne pas senelę. Pelenė su iš aukštos liemenėlės virstančiomis silikoninėmis krūtimis ir aukštakulniais bateliais atrodo ne kaip nuskriausta podukra, o kaip mergelė, per naktį miegojusi ne vienoje lovoje. Panaši ir piemenaitė, dėvinti servetėlės dydžio sijonėlį, ir ragana, apsivilkusi kaip krepšinio komandos šokėja. O vampyrės? Jų neatskirsi nuo sadomazochistinių pornografinių kino filmo veikėjų. Metai iš metų tą naktį moterys tampa vis nuogesnės, o karnavaliniai rūbai - tokie ekstravagantiški, kad net toje pačioje Amerikoje jau kalbama, kad ar nereikėtų Helouvyną pavadinti "Diena, kai moterys tampa šliundromis".
Vyriški kostiumai - labiau groteskiški, bet ne seksualūs. Jei vyrai persirengia policininkais, gaisrininkais, kareiviais, tai ir atrodo kaip šios profesijos atstovai.
Juokiasi iš mirties
Na, o dabar vėl grįžkime į pasaulį, kuriame Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra daug svarbiau už kažkokį Helouvyną. Tačiau ir katalikai šias dienas švenčia labai nevienodai. Tokio masiško ėjimo į kapines kaip Lietuvoje nerasime niekur. Na, nebent Meksikoje. Ten Mirusiųjų diena virsta triukšmingu karnavalu. Po liūdno minėjimo kapinėse suaugusieji susirenka į linksmą puotą, o vaikai smaguriauja kaukolės formos saldumynais, iki soties valgo karstelio formos šokoladukus, keičiasi žaisliniais skeletais. Meksikiečiai mėgsta juokauti su mirtimi ir jos nė kiek nebijo. Žodžiu "kavalera" (kaukolė) pavadinta ne tik šventė, bet ir ištisa šios šalies kultūros kryptis. Besijuokiančios mirties įvaizdį pažįsta kiekvienas meksikietis nuo pat vaikystės. Iš garsiųjų meksikiečių muralistų freskų žvelgia visiems pažįstami personažai: žavingi skeletai puotauja, šoka, užmezga meilės romanus.
Pradžia ar pabaiga?
Lietuviai, aišku, su mirtimi nejuokauja. Pas mus kalbėti apie mirtį yra lyg ir nepadoru. Net visiškai beviltišką ligonį mes raminame, kad jis dar pasveiks. O mūsų protėviai šiuo klausimu buvo, ko gero, drąsesni. Jiems rūpėjo, kad pačią kritiškiausią gyvenimo akimirką prie lovos susirinktų atsisveikinti visi giminės, kad akis užspaustų likęs sutuoktinis ar vaikai. Dabar ta vienintelė mirštančiojo teisė - žinoti, kad giltinė jau beldžiasi į duris ir reikia tinkamai ją pasitikti - virto įpročiu nieko nežinoti. Netgi paties svarbiausio fakto, kad greitai teks atsisveikinti su šiuo pasauliu. Apie išėjimą Anapilin susimąstome tik kartą per metus - prieš Vėlines suskubę lankyti kapų. O šiaip visą laiką apie mirtį kalbame su siaubu ir neviltimi. Labiausiai visus baugina toji nežinomybė, kurios išvengti niekam nepavyko ir nepavyks. Tačiau vieniems mirtis - visa ko pabaiga, o kitiems - naujo gyvenimo prasmė. Bet kuris kunigas pasakys, kad mirtis tikintiesiems - tai perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Gaila, bet niekas iki šiol nėra papasakojęs įspūdžių, kaip vyksta tas perėjimas ir kaip sekasi gyventi amžinybėje.
Taip švenčia kaimynai
Didžiojoje Britanijoje paprastai švenčiamas tik Helouvynas. Lapkričio 1-ajai patys britai neteikia jokios reikšmės. Negausi katalikiškoji gyventojų dalis, tarp kurių ir emigrantai iš Lietuvos, apsilanko šventinėse mišiose. Jaunimas Helouvyno dieną su karnavaliniais rūbais vaikštinėja po namus. Airijoje šventės metu kūrenami laužai - kaip sėkmės ir šviesos simbolis, persirengiama keistais kostiumais, kad jie apsaugotų nuo blogio.
Austrijoje Visų šventųjų dieną daugelis žmonių puošia artimųjų kapus gėlėmis ir žvakėmis, šventina kapines. Kai kurie austrai eidami miegoti ant stalo dvasioms palieka duonos, vandens ir degantį žibintą. Apie Helouvyną, kaip ir pas mus, šioje šalyje sužinota neseniai.
Nedaug liūdesio pas italus. Jie lanko kapus ir valgo saldumynus, vadinamus "mirusiųjų kaulais". Kapus puošia chrizantemomis, tačiau skirtingai nei mes, beveik nedegina žvakučių.
Nemistifikuoja mirties ir nekuria kapų kulto suomiai ir švedai. Jei kapinės toliau, tai ir vieni, ir kiti į jas ir nevažiuoja, o žvakutes už mirusiųjų vėles uždega bažnyčioje. Helouvynas kol kas irgi beveik nešvenčiamas. Beje, suomių protėviai pagonys švęsdavo "Kekri" - derliaus ir mirusiųjų šventę.
Olandijoje žmonės nešvenčia nei Helouvyno, nei Vėlinių. Belgai mirusiųjų atminimui uždega po žvakutę. Prancūzai tą dieną ant kapų neša chrizantemas. Tačiau Prancūzijoje populiarus ir Helouvynas. Vyksta tikros pabaisų šventės. Išskobti moliūgai su jų paviršiumi išpjaustytomis baisiomis grimasomis ir viduje įstatytomis žvakėmis simbolizuoja demonus ir kitokias iš pagonių mitologijos bei šiuolaikinių siaubo filmų atėjusias pabaisas.
Ne į temą
Mūsų protėviai iš Visų šventųjų dienos reiškinių spėliodavo apie orus: "Jei per Visus Šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus daug ligų", "Jei per Visų Šventų šventę su ledu, tai per Kalėdas - su bradu", "Visi Šventi su ledu, Šventas Jurgis - su lapu". Per Visus Šventuosius ir Vėlines buvo draudžiama ką nors lopyti, nes ėriukai gimsią margavilniai, lyg sulopyti.
