Kitą dieną Daiva po pamokų nuvažiavo į ligoninę. Motina buvo neseniai atsigavusi po narkozės. Galva storai apibintuota, matyti tik akys ir lūpos. Jai operavo nosį ir sulaužytą kairės rankos dilbį. Palatos gydytojas pasakė, kad Bačiulienei sutrenktos smegenys, be to, sulaužyti trys šonkauliai; pavojus gyvybei negresia, bet gydytis teks ilgai. Tada ėmė klausinėti mergaitės, kaip tai atsitiko. Iš pradžių Daivutė nieko nenorėjo sakyti, bet paskui virpančiomis lūpomis sušnibždėjo:
- Tėvas... pastaruoju metu daug gėrė... Supyko, kad mama pardavė baldus...
- Štai ką daro degtinė, - atsiduso gydytojas. - Ne tik patys degraduoja, bet ir šeimos narius sužaloja.
Apniukusiu veidu mergaitė grįžo į palatą. Motiną troškino, tad Daiva, ištraukusi iš stiklinės vata apvyniotą pagaliuku, davė jai pačiulpti.
- Kaip tu dabar viena gyvensi? - paklausė Nijolė Bačiulienė dukters. - Gal pabūk pas tetą Violetą, kol aš pasveiksiu?
- Ne, mama, aš liksiu namuose. Kaipgi tėvas?
- Tėvas? - sukepusios moters lūpos persikreipė. - Matai, koks jis... O jeigu jis ir tave puls?
- Ne, jis to nedarys... Aš būsiu atsargi. Aš tik paduosiu jam valgyti.
Nijolė valandėlę patylėjo. Kad ir koks jis būtų, vis dėlto jai tėvas, pagalvojo.
- Valgyt jis ir pats gali pasidaryti. Nebent nueitum į parduotuvę, - o paskui pridūrė: - Būk antrajame aukšte. Nesimaišyk jam po akimis... Gal manęs čia ilgai nelaikys.
Daiva, grįžusi į namus, pirmiausia įslinko į virtuvę. Užkando, ką rado šaldytuve. Buvo pikta ir liūdna. Be motinos namai pasidarė šalti. Prisiversdama pravėrė duris į smarkiai prirūkytą tėvo kambarį. Aurimas Bačiulis sėdėjo vežimėlyje ir beprasmiškomis akimis spoksojo į televizorių. Vienintelis dalykas, kuris jį dar šiek tiek domino, buvo sportas. Kažkuris kanalas transliavo futbolo varžybas.
- Kur šlaisteisi? - burbtelėjo Aurimas, net nedirstelėjęs į dukrą.
- Buvau ligoninėj.
- Na ir kaip ji? - tarsi tarp kitko paklausė vyriškis, o jo veide nieko negalėjai įžiūrėti.
- Tu ją žiauriai sumušei! - kramtydama lūpas, išrėkė mergaitė. - Jai operavo nosį ir ranką. Tu... tu tikras žvėris!
- Užsičiaupk! - atitraukė nuo ekrano akis Bačiulis. - Ne tavo reikalas! Reikėjo, tai ir gavo! Ar paklausei, kur padėjo pinigus?
- Kokius pinigus?
- Už baldus. Už mano baldus! Iš ko mes gyvensim, žiople tu?
- Neklausiau.
- Rytoj paklausk. Ir tegu pamėgina nesakyti, tai dar ne tiek gaus. Supratai?
Mergaitė piktai trinktelėjo duris ir užžirgliojo į viršų. Jis nesijaučia kaltas. Koks beširdiškumas. Visiškai sužvėrėjo.
Daiva pavartė vadovėlius, tačiau ruošti pamokas nebuvo jokio ūpo. Vėl pagalvojo apie tėvą. Iš kai kurių motinos užuominų, iš jų tarpusavio kivirčų tarėsi supratusi, kad jis buvo susidėjęs su labai blogais žmonėmis. Anksčiau toks nebuvęs... Mergaitė net buvo nuklausiusi, kaip motina pykčio valandėlę sakė, kad jei ne invalido vežimėlis, tai tėvas būtų po žeme arba sėdėtų kalėjime. Vėliau tarsi netyčiomis bandė daugiau išklausinėti, tačiau motina nesileisdavo į kalbas. Vienąsyk Daivos klasiokas Andrius šūktelėjo, kad ji - mafiozio dukra. Vaikai ėmė juoktis, o jai tas žodis pasirodė labai girdėtas. Nutaikiusi progą, paklausė Andriaus, ką reiškia mafiozis. "Plėšikas, - nusišaipė berniukas. - Tas, kuris žmones šaudo!" Daiva nutirpo, nes pasiteisino jos blogiausios nuojautos, tačiau vis tiek šoko ginti tėvo: "Koks jis mafiozis? Tu sumaišei! Jis invalidas. Net iš vežimėlio neišlipa. Tu pats nieko nesupranti! Gal tavo tėvas - mafiozis?"
Mergaitė, nesumanydama, ką veikti, tiesiog stovėjo prie lango ir spoksojo į gatvę. Nustebo pamačiusi tėvą, važiuojantį per kiemą. Jis atidarė vartelius ir išriedėjo į gatvę. Turbūt į parduotuvę, pagalvojo Daiva. Ko jam ten reikia?
Po pusvalandžio Aurimas Bačiulis grįžo namo su dviem buteliais degtinės ir keliomis dėžutėmis šprotų. Piktas kažką burbėjo panosėje, vis dar negalėdamas atsitokėti. Niekada nebūtų patikėjęs, kad dar kada nors sutiks tą moterį. Tiesą sakant, prieš šešerius ar septynerius metus ji buvo gana simpatiška mergina. Kol jis dairėsi prie parduotuvės patikimo žmogaus, kuris jam šio to nupirktų, ji išlipo iš prabangios "audinės" su vokiškais numeriais. Monika, dingtelėjo Aurimui, bet pamanė apsirikęs. Ir tada jų akys susidūrė.
- Ak tai tu, narsuoli?! Invalido "tačkoje"? - nusijuokė moteris, o nuo jos dvelktelėjo brangiais kvepalais. - Kaip šauniai atrodai, kerėpla! Ar aš tau nesakiau, nusmurgėli, kad ir tu šikna žemę arsi?
Bačiulis žiūrėjo į ją nieko negalėdamas ištarti, tarsi būtų prarijęs liežuvį, nors galvoje sukosi keliaaukščiai keiksmažodžiai.
- Ar nebijai, kad apskųsiu policijai? - toliau tyčiojosi moteris, paniekinamai atstatydama gerai prižiūrimas lūpas. - Pardavėt mane į vergiją, o aš ištekėjau už turtingo vokiečio. Mat kaip apsivertė gyvenimas: tu, suski, invalido ratuose, o aš prabangiame automobilyje! Galiu pasodinti tave už grotų, bet gal ir pats nugaiši, apsimyžėli!
Jeigu Aurimas būtų turėjęs ką nors rankose, būtų šveitęs tai moteriai tiesiai į veidą. Deja, jo rankos buvo tuščios.
- Palik mane ramybėje, - suinkštė beveik šuniškai. - Pati žinai, kad ne aš tai sugalvojau. Tokia buvo Šefo valia.
- Tu visada buvai varliagyvis. Debilo tarnas. Ko iš tavęs norėti? - moteris apsisuko ir tarsi pasityčiodama, lengvai siūbuodama klubais, nužingsniavo į parduotuvę.
Aurimas Bačiulis, įvairavęs į savo kambarį, paskubomis atsisuko butelį "Geros degtinės" ir gerokai trūktelėjo. Po kūną pasklido maloni šiluma. Po valandėlės pakartojo: kaip kadaise kompanijoje sakydavo - ant antros kojos. Tada atidarė konservų skardinę.
Tačiau Monika nenorėjo nuo jo pasitraukti. Norom nenorom jis turėjo sugrįžti į praeitį. Kada tai buvo? Taip, prieš šešerius ar septynerius metus. Šefas Moniką užpainiojo restorane kaip ir kitas merginas. Gal "Elfų šėlsme"? Pradžią, žinoma, padarė jis, Aurimas Bačiulis, tada jau vadinamas Bačiumi. Kartais pasišaipant ir Šiaučiumi. Monika jam iš karto patiko: šviesiaplaukė, sodriomis lūpomis, dailia nosyte, su gilia iškirpte, pro kurią matei krūtų griovelį. Jos nuogos rankos irgi buvo dailios. Pūsdama cigaretės dūmus, atsainiai klausėsi Aurimo komplimentų. Kai jų žvilgsniai susikryžiavo, jis net virptelėjo: mergina buvo velniškai seksuali. Prisimerkusi, kreivai šypsodamasi plačiomis lūpomis, gėrė šampaną. Aurimas jautė, kad Monikai jis irgi "prie širdies". Tačiau ji atiteko Šefui. Padykėlė paniekinamai susiraukė, bet per daug neprieštaravo. Buvo vasara, jie nuvažiavo prie ežero, Grogas užkūrė laužą. Vėl gėrė. Šįkart graikišką konjaką. Kai Šefas nuėjo tolėliau į tamsą, Monika nutvėrė Aurimą už rankos: "Jis man nepatinka. Geriau jau tu. Supratai?" - "Ne, - papurtė galvą Bačius. - Tu turi būti Šefo". Mergina suprunkštė it katė. "Varliagyvis!" - pasibjaurėdama kirto.
Paskui jie visi keturi sugarmėjo į beveik užbaigtą Šefo namą. Grogas pakūrė židinį. Grįžęs į kambarį, kur ant sofos niekaip nenusėdėjo Bačiulis, jis ėmė pasakoti, kaip Monika, nekreipdama į jį dėmesio, pradėjo šokti striptizą. "Kad tu žinotum, kokie jos papai! O šlaunys!" - caksėjo liežuviu Grogas. "Štilk! - piktai riktelėjo Bačius. - Atsirado mat mergų žinovas!"
Tik po mėnesio Aurimas galėjo pasiguldyti Moniką į savo lovą. Stebėjosi, kad ji taip ilgai nenusibosta Šefui. Ir jau pirmą vakarą patyrė, kad ji tikrai buvo to verta. "Varliagyvi, - sukukeno Monika, užsiropšdama ant jo. - Aš taip tave išdulkinsiu, kad tris dienas čiupinėsiesi kūlę".
Tačiau saldi Aurimo Bačiulio laimė truko neilgai. Vieną dieną Šefas ciniškai dėbtelėjo į savo asmens sargybinį: "Atsisveikink su Monika, Bačiau!" - "Kodėl, Šefe? - negalėjo suprasti Aurimas. - Ji man dar nenusibodo. Kieta merga". - "Atėjo metas jai linksminti vokiečius. Pasitaikė neblogas pirkėjas. Duoda tūkstantį dolcų".
Anais laikais tūkstantis dolerių buvo nemaži pinigai. Aurimas Bačiulis puikiai prisimena, kaip juodu su Grogu nuvežė į sutartą vietą Moniką ir atidavė tiesiai į rankas kažkokiam snarglėtam vaikėzui. Mergina, supratusi, kad yra parduodama, ėmė šlykščiai keiktis. "Debilai, pederastai, impotentai! - šaukė ji. - Aš jums pautus nupjausiu!" Kadangi spardėsi ir kandžiojosi, nieku gyvu nenorėjo lipti į pirkėjo automobilį, Bačiui teko ją tam tikru būdu "nugesinti".
O štai dabar Monika - vos ne aukštuomenės ponia, prabangiu automobiliu tikriausiai grįžusi į Lietuvą paatostogauti, o jis, Aurimas Bačiulis, buvęs Lietuvos sporto pažiba, prakaituodamas kratosi invalido vežimėlyje, gyvena iš valstybės malonės, gaudamas sumautą invalidumo pensiją. Beveik žemiausio visuomenės sluoksnio atstovas. Šūdinas gyvenimas, ką ir besakyti...
Ir vėl, svaigdamas nuo degtinės, Aurimas prieš savo valią apmąstė liūdną savąjį likimą. Vėl prisiminė Šefą, šaltas, dygias jo akis, neleidžiantį prieštarauti toną. Šefas nepripažino jokios draugystės, buvo įsitikinęs, kad grupuotės vyrai turi jo bijoti ir todėl gerbti; niekad nesidalijo mintimis, vaidino esąs neabejojantis ir bejausmis. Kartą, kai jo pasiuntiniui niekaip nepavyko susitarti su naujos parduotuvės savininku, Šefas piktai prisimerkė ir tarstelėjo: "Sprogdinsim!" Vienas iš vyrų suabejojo, ar tai nebus per daug pavojinga, ar jie neatkreips be reikalo policijos ir teisėsaugos dėmesio, nes, jo žiniomis, parduotuvės savininkas - prokuroro svainis. "Kas mums tas prokuroras? - gaižiai nusišaipė Šefas. - Jeigu prireiks, sutvarkysim ir prokurorą. Nė vienas iš jų nėra galingesnis už kulką!" Tą naktį Šefas, Bačius ir Grogas sėdėjo BMW gal už šimto metrų nuo naujosios parduotuvės, kurią turėjo kitą dieną iškilmingai atidaryti, dalyvaujant žurnalistams ir televizininkams. Kai pasigirdo galingas sprogimas, kai į dangų šovė ugnis ir dūmai, išdužo aplinkinių namų langai, vado veidą nušvietė šalta, paniekinanti šypsena. "Važiuokim! - riktelėjo Grogas. - Tuoj čia bus pilna policijos!" - "Netriesk į kelnes, Grogai! - išsiviepė Šefas. - Leisk man pasigėrėti šiuo nuostabiu reginiu". Ir iš tikrųjų netrukus, kaukdami ir mirksėdami šviesomis, įvykio vieton sulėkė keli policijos ekipažai. Matyt, parduotuvės savininkas nujautė pavojų, tad buvo paprašęs, kad netoliese budėtų pareigūnai. Tik tada Šefas įsakė Grogui varyti į priekį visu greičiu. Tos nakties incidentas turėjo gana liūdnų pasekmių: vienas iš sprogdintojų pakliuvo teisėsaugininkams į rankas. Privengiant, kad neišduotų grupuotės, teko jį likviduoti areštinėje. Tačiau Šefas iš to nė kiek nepasimokė. Jis netgi manė, kad tai turėtų būti pamoka tiems, kurie užsispyrusiai nenorės bendradarbiauti su jo vyrais ir nemokės reikalaujamos duoklės. Pasiuntiniams, kuriems sunkiai sekdavosi tartis su verslininkais, jis patardavo kaip paskutinį argumentą tėkšti rūsčią ištarmę: "Lėksite į orą!" Ir, tiesą sakant, tatai duodavo teigiamų rezultatų.
Aurimas Bačiulis smarkiai apsvaigo nuo vieno butelio degtinės. Antro neprireikė: pastaruoju metu jis nebedaug pajėgdavo išgerti. Žiaumojo šprotus, aliejus varvėjo per smakrą. Tarsi keršydamas žmonai, tuščią skardinę nusviedė ant kilimo. Tokio niekas nepirks, girtai kikeno. Sumaniusi parduotų net paskutinius šaukštus. Tikra kandis. "Lachmitka"!
Nesulaukęs vakaro, kreivaliodamas po holą, šiaip ne taip įvairavo į miegamąjį. Sukėlė kojas į lovą, o paskui ir pats įgriuvo. Ir tarsi prasmego į gilią duobę. Pabudo paryčiais, kankinamas troškulio, tačiau neturėjo jėgų išlipti iš lovos. Pabandė pasišaukti Daivą. Balsas buvo užkimęs, gergžiantis tarsi neteptos durys. Dukra arba miegojo, arba apsimetė negirdinti: tegu tėvas gaišta. Joms abiem būtų didelis džiaugsmas...
Šiaip ne taip pasisekė išvengti slogių prisiminimų. Tai buvo nedidelė pergalė. Kiek metų jis gali kamuotis? Nejaugi visą amžių?
Užsnūdo išgirdęs, kaip Daiva nubildėjo laiptais žemyn ir trinktelėjo laukujes duris.
