Užuot lengviau kvėptelėjęs, kad pabėgėliai nedega noru atvykti į Lietuvą, o veržiasi į dosnias pašalpas lengvesne ranka dalinančias šalis, Jūs užsimojote juos „motyvuoti“ atvykti pas mus.
Žinoma, būtų nepaprastai smalsu pamatyti, kaip pats Ministras Pirmininkas būriui sirų bando išaiškinti, kad į Lietuvą verta atvykti, nes čia labai graži gamta, bet kalbant visiškai rimtai – tokia Jūsų pozicija stipriai neramina.
Pirma mintis, kuri šauna išgirdus Jūsų planus „motyvuoti“ pabėgėlius – nenori – nereikia. Juk visi puikiai suprantame, kad pabėgėlių priėmimas į šalį mūsų valstybei bus didelė našta, tačiau esame pasirengę ją prisiimti, nes būdami Europos Sąjungos dalimi, privalome solidarizuotis su kitomis valstybėmis narėmis. Tačiau, jeigu padėti neatsisakome, bet atsisakoma mūsų pagalbos? Kodėl turėtume verstis per galvą ir maldauti, kad tą pagalbą priimtų?
Ministre Pirmininke, nejaugi tikrai norite klasta ir gudrumu bandyti pabėgėlius prisivilioti, kad parodytumėte, kokia iš tiesų graži ta mūsų Lietuva? Ir nesvarbu, kad niekaip neišgali taip turtingai kaip Vokietija ar Švedija priimti, bet užtat kokia svetinga...
Akivaizdu, kad tas svetingumas tai pačiai Vokietijai, kurios kanclerė A. Merkel ne taip seniai rankas ištiesusi laukė visų pabėgėlių, gerokai atsirūgo. Vokietija nebeatsigina nuo pabėgėlių, laikinai įveda sienų kontrolę palei vidaus sienas, sustabdo traukinius vykstančius iš Vokietijos į Austriją, siekdama sumažinti atvykstančių pabėgėlių skaičių. Tačiau vis tiek, dabar, kai kurie šalies regionai pavirto pabėgėlių stovyklomis, o vietos žmonės patys jaučiasi kaip atvykėliai savo šalyje. Vokietija pamažu tampa nepajėgi susitvarkyti su pabėgėlių skaičiumi, tą mato ir patys Vokietijos politikai, teigiantys, kad šalis jau pasiekė savo galimybių ribą.
O mūsų galimybių ribos gerokai mažesnės už Vokietijos, todėl jas pasiekti ilgai netruktų, tad nesuvokiu, kodėl, Premjere, norite motyvuoti atvykti pabėgėlius, o ne mūsų piliečius emigrantus sugrįžti namo?
Nuoširdžiai prašau ir siūlau Jums, gerb. Premjere, labiau rūpintis Lietuvos žmonėmis ir jų problemomis, palaikyti mūsų siekį didinti atlyginimus ir pensijas, ir taip kelti šalies pragyvenimo lygį. Tada, galbūt, Premjere, Jūsų svajonė išsipildys ir pabėgėliai veršis į Lietuvą nemotyvuojami, o iki tol – nenori atvykti – ir nereikia.
