Živilė KAVALIAUSKAITĖ
1941 metų Vasario 16-osios naktį dervuotame berže prie judraus Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas) kelio suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Rizikuodama savo laisve, ją iškelti organizavo Kurtuvėnų pradinės mokyklos mokytoja Julija Petniūnaitė. Jos dėdė buvo Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys, svainis – visuomenės veikėjas, mokytojas Jonas Kriščiūnas. Giminės gijos nusidriekia ir iki 1991 metų Sausio 13-osios aukos – Dariaus Gerbutavičiaus.
Nupiešė portretą
Rytoj Kurtuvėnuose, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, prie Kurtuvėnų mokyklos-daugiafunkcio centro bus atidengtas atminimo stendas, skirtas Lietuvos trispalvės iškėlimui 1941 metų Vasario 16-ąją.
Po Mišių Šv. Jokūbo bažnyčioje Kurtuvėnų kapinėse bus padėta gėlių, uždegtos žvakutės ir ant vėliavos iškėlimą organizavusios mokytojos J. Petniūnaitės kapo.
Šiaulietis Romualdas Baltutis, tuomet septynmetis berniukas, puikiai prisimena 1941 metų Vasario 16-osios rytą.
Baltučių šeima gyveno Kurtuvėnų pradinės mokyklos pirmajame aukšte – tėvas Liudas Baltutis buvo mokyklos vedėjas.
Antrajame aukšte gyveno pradinukų mokytoja J. Petniūnaitė. Julija buvo neįgali, nedidukė, su kuprele nugaroje ir krūtinėje.
R. Baltutis verčia nuotraukų albumą: iš senųjų fotografijų žvelgia ir mokytoja Julija. Vienose nuotraukose – su mokinukais, kitose – su Baltučių šeima ar Kurtuvėnų šaulių būriu, kuriam vadovavo R. Baltučio tėvas.
Iš nuotraukos pieštuku R. Baltutis nupiešė Julijos portretą: didelėmis, giliomis akimis, lengva šypsena. Šis portretas yra įamžintas ir stende.
„Vėliava iškelta!“
R. Baltutis iš aplanko ištraukia kitą piešinį, jame pavaizdavo pirmąją Vasario 16-ąją okupuotoje Lietuvoje. Tą rytą išgirdo tėvo žodžius: „Vėliava iškelta!“
Piešinio centre – mokyklos pastatas. Šalia – tvora, pro ją einantis vieškelis Girininkų kalno link. Juo iš pratybų žirgais prajodavo generolo Stasio Raštikio kareiviai – prie Pašvitinio ežero vykdavo vasaros stovyklos.
Tėvas S. Raštikį pažinojo iš senų laikų – susibičiuliavo besimokydami. Su tėvu daugiausia kalbėdavosi apie 1919 metų kovas su bermontininkais.
Ties tvora, rodo piešinyje R. Baltutis, vieškelis susijungdavo su keliu, vedančiu iš Šiaulių į Užventį. Kryžkelėje stovėjo aptvertas koplytstulpis.
Prasidėjus okupacijai, ties kuplytstulpiu nuolat stovėjo karys. Romualdas prieidavo prie tvoros ir, tėvo išmokytas, rusiškai pasisveikindavo. Karys atsakydavo ir nusisukęs kumščiu pagrūmodavo Kristui.
„Su kuo jis iš miestelio bekalbėdavo, visuomet grūmodavo koplytstulpiui. Už tvenkinio, pamiškėje, buvo kariuomenės štabas. Būdavo sakoma, kad iš ten karys stebimas žiūronais,“ – prisimena R. Baltutis.
Viename iš piešinyje nupieštų beržų plevėsuoja Lietuvos vėliava.
Nukabino po pietų
Berže plevėsuojančią vėliavą pamatė sargybinis. Medis buvo išteptas derva, kad būtų nepatogu įlipti nukabinti.
„Stovėjau ir žiūrėjau, kas bus. Supratau, kad sprendžiama, kaip vėliavą nukabinti. Priėjo vienas žmonių būrelis, kitas būrelis. Ir tėvas buvo iškviestas. Miestelyje du žmonės, kurie, buvę bažnyčios aktyvistais, tapo naujosios valdžios aktyvistais. Jie stovėjo priekyje,“ – prisimena R. Baltutis.
Vieni specialiai sakė nežiną, kaip nukabinti. Kiti davė įvairių patarimų. Bet niekas nenorėjo teptis drabužių.
„Labai trumpam, gal pusvalandžiui, mama mane nusivedė. Kai grįžau prie lango, vėliava buvo nukelta, stovėjo kopėčios. Jau buvo gerokai po pietų“, – sako R. Baltutis.
Dar tą pačią dieną vaiko ausys nugirdo tėvą sakant, kad vėliavos kėlimą organizavo Julija.
Ji, R. Baltučio prisiminimu, bendravo su kunigu, būsimais partizanais, tautininkais. Buvo labai tautiškai nusiteikusi.
Garsi giminė
Pasak R. Baltučio, vėliavą Julija iškėlė neatsitiktinai.
Julijos mama Antanina Petniūnienė buvo vyriausia 1918 metų vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio sesuo. S. Kairys buvo baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją.
Sesuo Benedikta Kriščiūnienė, irgi mokytoja, su šeima gyveno Kaune, atvažiuodavo į Kurtuvėnus lankyti Julijos. Benediktos vyras, mokytojas, aktyvus visuomenininkas, Šaulių sąjungos narys Jonas Kriščiūnas. Jis karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, atsidūrė JAV. Dirbo lietuviškoje spaudoje.
Julija, Kriščiūnų šeimai likus be tėvo, padėjo auginti sesers berniuką.
R. Baltutis susisiekė su B. Kriščiūnienės dukra Lina Gerbutavičiene. Sausio 13-ąją žuvęs Darius Gerbutavičius yra L. Gerbutavičienės vyro krikštasūnis – pusbrolio sūnus.
Maištingas charakteris
Principingo charakterio. Siekianti įgyvendinti savo tikslus. Tokį Julijos paveikslą piešia R. Baltutis.
Pavyzdžiui, ateina mokinys, apaugęs plaukais. Mokytoja liepia nusikirpti. Vaikas nepaklauso. Po trečio nepaklausymo mokytoja pasisodina klasės priekyje, mašinėle nuskuta „tunelį“ ir paleidžia.
„Tėvas su ja šiuo klausimu pykdavosi, kad negalima šitaip žaloti vaiko. Ji visuomet padarydavo taip, kaip reikia“, – sako R. Baltutis.
Kitas šiauliečio prisiminimų epizodas susijęs su mokyklinėmis vaizduojamosiomis priemonėmis.
„Keliose bylose buvo sudėti atskirti kartonai. Viename – žalmargė karvutė. Paimi už uodegos, atsikelia puslapis, pasimato karvutės sausgyslės, raumenys, dar kitame puslapyje – teliukas. Tokios pat bylos buvo apie vyrą, moterį, beždžionę. Kai Julija pamatė moters bylą, užrakino į spintą. Toks buvo jos charakteris“, – šypsosi R. Baltutis.
Maištingas charakteris suveikė ir tą 1941 metų Vasario 16-ąją.
Paskutinis susitikimas
J. Petniūnaitės dėl vėliavos niekas neišdavė.
1941 metų birželį, prasidėjus masiniams trėmimams, Baltučiai buvo išvežti į Sibirą – tėvas buvo ne tik mokyklos vedėjas, bet ir pavyzdinio Kurtuvėnų šaulių būrio vadas.
1947 metais Baltučių šeima pabėgo iš Sibiro ir apsigyveno kaime netoli Kurtuvėnų.
Pirmasis žmogus, kurį tada keturiolikmetis Romualdas aplankė, buvo Julija.
„Niekas manęs neprašė, niekas nevedė. Man ji buvo labai artima. Priėmė tame pačiame kambarėlyje“, – prisimena R. Baltutis. Tai buvo jų paskutinis susitikimas. Baltučių šeima vėl buvo išvežta į Sibirą, o Juliją pasikvietė amžinybė.
Kurtuvėnų kapinėse ji atgulė šalia savo mamos.
